Nedrąsūs kovo žingsniai

Pavasario mes laukiame visada. Kaip ir vasaros. Ir nors pavasario tikimės kuo anksčiau, žinome, kad jis ateis tada, kai tam išauš tinkamas laikas: kai saulelė bus aukštai pakilusi, kai dienos temperatūros susilygins, tačiau svarbiausia - kai diena bus pakankamai ilga. Gamtoje viskas susiję, susipynę, priklauso vieni nuo kitų.

Ar prisimenate pasaką apie vilko duoną? Tai jis vis klausdavo, kada ją jau galima valgyti: ar dirvą suarus, ar rugius pasėjus, ar jiems sužaliavus? Taip ir mes - dažnai vis klausiame, klausiame: o kada tas pavasaris, kada? O jis jau čia! Tik labai ankstyvas. Šiemet jam ir vėl teks savotiškas scenarijus, kai daugelį darbų reikės išdalinti kur kas ilgesniam, nei pavasariui skirta, laikui. Štai kad ir paukščiai - gervės parskrido vasario pradžioje, mėnesiu anksčiau, nei Lietuvoje yra įprasta, po jų pempės, vieversiai, karveliai keršuliai. Dabar laukiame naujų keliauninkų. Bet... jie skristi neskuba. Kas įvyko, kodėl paukščiai nesiveržia į Tėvynę?

Atrodo, kad jų grįžimas dabar pritaps prie „tikro“ lietuviško pavasario ritmų. Taigi - po savaitės matysime parlekiančius strazdus, kartu su jais - tyliai atsiradusias liepsneles. Paukščių skridimo srautas, kurį jau bus galima regėti, atsivers dar vėliau.

Nors dar tik kovo pradžia, kai kur jau nebėga klevų sula - jos laikas baigėsi. Sunku tuo patikėti, bet tai tiesa. Žinoma, taip ir turėtų būti, nes sula gausiai teka tik po tikros žiemos. Tikros, vadinasi, šaltos, nes tik tokia žiema sušaldo medžių kamienus, dirvožemį aplink jų šaknis. Kai visa tai pradeda tirpti, sula sukrunta tekėti medžių kamienais. Klevų sula teka anksti, po jų prabunda beržai. Gal kad beržų žievė balta, saulės sunkiau kaitinama. Gal kad klevų sula daug saldesnė? Bet kuriuo atveju dabar jau ragausime ne tokią saldžią, bet gaivią, skaidrią, puikaus skonio beržų sulą.

Kovo pradžia tik šiemet yra tokia - be pašalo, su žemę jau baigiančia palikti vidine šarma. Paklausite - o kas ji tokia? O ji nepaprasta: kartais pavasarį, rodos, jau visai gražų metą, iš žemės ištrauki kuolą, o jo visa apačia apšapusi ledokšniais. Pakasi kastuvu - ne, ledo nei pašalo nėra. Šie paviršiai traukia vėsą ir ji yra žemesnė už nulį laipsnių. Taigi - yra ir toks reiškinys.

Ką tik apsiskraidė bitės. Tiesa - ne visos, o tik ten, kur užuovėja ir kur saulelė šildo priekinę avilio sienelę. Bitėms daug nereikia - pro pravertą laką jos suzvimbia, apsuka ratą, iššvirkščia viską, kas buvo peržiem susikaupę jų žarnose, ir grįžta atgal. Skraidyti joms dar ne metas, nes gamtoje rinkti nėra ko. Arba beveik nėra ko. Galbūt jos galėtų kažką surasti ant brinkstančių pumpurų, palaižyti lipnaus lipčiaus, nusileisti ant pirmųjų snieguolių, žibuoklių žiedų. Tačiau poreikio tam nėra, nes po žiemos aviliuose, koriuose dar yra medaus. Jeigu jo pritrūktų, bitelių maistu pasirūpintų bitininkai. Daug mūsų auginamų augalų gali neįvertinti pavasario tempų ir persistengti. Daug kas dabar pridengia tujas, nes jas pažeidžia ryški pavasario saulė. Kiti augalus saugo nuo per didelio skubėjimo. Kaip? Kas galėjo, juos apkasė sniegu, kiti padarė šešėlį. Pavasaris bus, ir skubėti, verstis per galvą negalima niekam.