Jei giesmės užgeso?

Jei giesmės užgeso?

Mes dar vis kylame į vasaros aukštį. Šviesos kasdien - vis daugiau, diena - vis ilgyn, tik mes nespėjame visko - šviesos ir laikrodžio rodomo laiko - pamatyti. O jis dienai skiria daugiau kaip 17 valandų, kaskart pridėdamas dar po minutę kitą.

Vasara visko skiria tiek daug, kad suspėti išgirsti, pamatyti, pajausti yra nepaprastas išbandymas. Jeigu tam skirtume visą laiką ir norėtume suprasti vasarą ir visus jos darbus, jų prigimtį ir esmę, kristume iš nuovargio. Tam nepakanka vienos vasaros. Tam reikia viso gyvenimo! Galbūt - visų mūsų gyvenimų. Nes vasara (beje, kaip ir pavasaris) yra labai intensyvus metų laikas, jos procesai taip suderinti, kad vyksta vienu metu. Tik nemanykite, kad spoksodami išplėstomis akimis ką nors pamatysite. Gamtoje reikia mokėti žiūrėti ir - matyti.

Ar pastebėjote, kaip gieda paukščiai? Tik ne visi, kai kurie jų ėmė ir nutilo; sakome - jų giesmės užgeso. Negi jau viskas, negi paukščiai visą vasarą praleis tylomis ir nieko neveikdami? Kur ten, meskite tokias mintis iš galvos.

Tai gal paukščiai ilsisi? Taip pat ne, jie to net nemoka daryti, ypač dabar, vasaros pradžioje. Tai kas atsitiko?

Dabar paukščiai augina vaikus. Jų veisimosi ciklai saviti kiekvienai rūšiai, jų negalima pritaikyti visiems iki vieno sparnuočiams. Todėl žinome, kad vienu metu nėra ko tikėtis visų giedančių, sukančių lizdus ar perinčių, - tą jie daro sau tinkamu laiku. Dabar daug kam tikrai ne giesmės rūpi. Štai iš inkilų išskrido varnėniukai ir su tėvais šnarėdami pasileido į pievas, kuriose tiek lesalo. Tiesa, jį dar reikia išmokti susirasti ir sugauti. Inkiluose, drevėse, plyšiuose cirpia didžiųjų zylių vaikai, jie jau plunksnuoti, nors uodegytės dar trumpos. Tačiau lizde dešimčiai ar daugiau zyliukų ankšta, jie be perstojo cirpauja, prašo maisto, tėvai dirba lyg patrakę jį rinkdami. Jeigu inkilas yra jūsų sode, galite būti tikri - zylės iš sodo išvalys nemažai vabzdžių.

Lizdus palikę jaunikliai dar keletą dienų yra tėvų globojami, lydimi, maitinami. Po to, žiūrėk, ir vėl gieda zylės, suokia juodieji ar giesmininkai strazdai, ūbauja karveliai keršuliai - jie pradeda sukti lizdus antrajai dėčiai. Tik varnėnai to nedarys ir jau negiedos. O jeigu liko koks giedantis prie inkilo, atidžiai pažiūrėkite - gali būti, kad jis ir gyvena visai vienas, neturi nei pačios, nei vaikų.

Tačiau daug paukščių gieda - aktyviai, aistringai, su didele meile ir užsidegimu. Viskas paprasta - taip elgiasi pačios vėlyviausios rūšys, kurios parskrido tik gegužės viduryje. Jų lizduose jauniklių dar gali nebūti, o kol patelė peri kiaušinius, patinėlis gieda ir gieda. Oi, kaip dabar trioskia didžioji krakšlė! Nendryne yra dailiai susuktas, tarp nendrių įpintas jų lizdas (lopšys), o patinėlis visą laiką budi greta jo. Čia pat gieda ežerinė nendrinukė, mažoji krakšlė, karklinė nendrinukė. Kažkur viksvyne zirzia žiogelis, savo tylią giesmelę žolių viršūnėse ringuoja kiauliukė. Niekas nesuabejos, kad jie visi dar tik peri. Jiems vasara - dar prieš akis.

Tačiau vasara ir tiems, kurie išlydėjo pirmąją vadą ir stveriasi antros. Susitarkime - dabar visi kalbame tik apie vasarą, gyvename ja. Ir paukščių giesmėms nutilti dar ne metas, jie tebėra labai laimingi ir savo laimę išreiškia giedodami.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder