Geriausias ruoniukų draugas ir gelbėtojas

Lietuvos jūrų muziejui 60-metis A.Grušas paaukojo gerokai daugiau nei pusę savo gyvenimo - lygiai 40 metų. „Vakaro žinių“ paklaustas, kiek per šį laikotarpį jis išgelbėjo į krantą jūros išmestų nusilpusių ruoniukų, vyras trumpam susimąsto.

„Manau, kad į Baltijos jūrą, į laisvę sugrąžinau daugiau kaip 60 ruoniukų“, - tarsteli klaipėdietis.

- Ar sunkus darbas gydyti ir slaugyti nusilpusius ruoniukus?

- Tikrai sunkus. Tenka dirbti kiaurą parą. Ir nesvarbu, kiek tuo metu mažylių pas mus gyvena, vienas, trys ar penki. Nepriklausomai nuo jų skaičiaus reikia keltis kas tris valandas ir kiekvieną jų pamaitinti. Miegui laiko beveik nelieka. Ir taip tenka dirbti mažiausiai mėnesį. Tuo metu užmirštame ir savo namus, nes apsigyvename muziejuje. Šiaip ruoniukui atsigauti ir sustiprėti reikia apie pusės metų. Paprastai mūsų vargai su jais prasideda kovo balandžio mėnesiais ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos, kai juos paleidžiame į laisvę.

- Koks didžiausias pavojus gresia krante atsidūrusiems ruoniukams?

- Ligos, virusai, bakterijos, įvairūs sužalojimai, patirti tiek jūroje, tiek jau krante. Jie niekada nebūna sveiki, o išgydyti juos yra labai sunku. Imuninė sistema labai silpna, tad dalis išsekusių jauniklių žūva. Užsikrečia jie ir nuo sausumoje juos užpuolusių plėšrūnų.

Apmaudžiausia tai, kad šitomis infekcinėmis ligomis galime užsikrėsti ir mes. Blogiausia, kad vaistų ir antibiotikų nuo ruonių sergamų ligų nėra. Žmonės juk jomis šiaip nesuserga. Tad užsikrėtus lieka tik stiprinti savo imuninę sistema ir taip su jomis kovoti.

- Kiek šiais metais išgelbėjote ruoniukų?

- Net patys nustebome, kad tik du. Nors prieš trejus ar ketverius metus jų buvo net 15. Nepaisant to, kad tie patys šiaurės vakarų vėjai vyravo, kurie mums ir „atpučia“ tuos mažylius. Dievulis, matyt, mūsų pasigailėjo. Kiek galima taip dirbti.

- Kokios pagrindinės priežastys, kad dalis ruonių jauniklių nusilpsta ir patenka į jūsų rankas?

- Tų priežasčių yra labai daug. Pilkųjų ruonių, kuriais mes ir rūpinamės, visoje Baltijos jūroje yra apie 40 tūkstančių. Žieduotieji ruoniai laikosi prie Estijos krantų, Rytų Atlanto paprastieji ruoniai - prie Vokietijos, o pilkieji karaliauja visoje Baltijoje. Jų buvo taip sumažėję, kad 1970 metais liko tik kokie 3-5 tūkstančiai. Ačiū Dievui, populiacija smarkiai pagausėjo. Tačiau Baltijos jūroje yra išgaudyta apie 80 proc. visų žuvies resursų ir jiems darosi vis sunkiau maitintis. Ieškodami maisto ruoniai priversti plaukti toliau į jūrą ir palieka savo mažylius. Paprastai gimę jaunikliai prižiūrimi 15-20 dienų, nuo 15 kilogramų priauga iki 60, ir tik tada paliekami likimo valiai. Bėda ta, kad ruoniai nebegali išmaitinti savo mažylių iki tokio svorio, kad jis pats galėtų savarankiškai gyventi ir išsimaitinti. O tokie silpni ruoniukai į jūros gilumą neplaukia, nes greitai mirtų. Jūra juos meta į krantą, jie trinasi pakrantėje, kol žmonės juos surenka.

Prisideda ir globalinis atšilimas. Anksčiau ruoniai palikuonių susilaukdavo ant ledo. O jo nebeliko, tad atsivesti jauniklius tenka salose, kurių Baltijos jūroje nėra daug. Jose susikaupia daug ruonių ir tarp jų vyksta arši konkurencija dėl geresnės vietos vaikams susilaukti. Juk ruoniai į krantą lipa tik tada, kai veda vaikus. O toje kovoje vėl kenčia jaunikliai. Jie arba miršta, arba, jei pasiseka, juos išgelbėja žmonės.

Populiacijai vėl taip išaugus gali kenkti ne tik išoriniai veiksniai, bet ir genetika. Juk pilkųjų ruonių genofondas buvo visiškai išsekęs. Mes patys stebimės, iš kur toks augimas, kuris pastaraisiais metais stabilizavosi. Gali būti, kad genofondą papildė iš Šiaurės Atlanto atkeliavę ruoniai.

- Kaip vertinate žvejų teiginius, kad ruoniai yra didžiausi jų priešai, nes daro didžiulę žalą jų laimikiams?

- Man neteko matyti žvejų, kurie dėl ko nors neverkšlentų. Jei nebus ruonių, jie vis tiek ras priežastį dėl savo bėdų. Kalti visi, tik ne jie patys. Juk akivaizdžiai matyti, kad žvejai žuvų pagauna daug mažiau, o kad tai jų pačių kaltė, pripažinti nenori. Vis ieško „iešmininko“. Nebus ruonių, kaltins blogą orą, valdžią ar dar ką nors. Aš į žvejus žiūriu ramiai, nes jiems niekada neįtiksi.

- Ar nebūna atvejų, kad žmonių išgydytas ruoniukas nebenori grįžti atgal į jūrą?

- Mes specialiai viską darome, kad jie prie mūsų nepriprastų. Į rankas neimame ir neglobojame. Maitiname gyvomis žuvimis neatkreipdami į save dėmesio, kad išmoktų tai daryti savarankiškai. Gyvūnų neskriaudžiame, tačiau eidami su jais į kontaktą naudojame daugiau šiurkštesnės jėgos, kad suprastų, jog prie žmonių geriau nesiartinti ir su jais nekontaktuoti. Paleisdami į laisvę matome, kad jie iš karto sulaukėja. Pasako mums „ačiū“, jūsų nebereikia ir plaukia savo keliais. Nežinau nė vieno atvejo, kad mūsų ruoniai būtų traukę prie žmonių. Ir tai yra labai gerai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“