Gandras Garis į laisvę nenori

Augintinį spėjo pamilti

„Gario valia bus apsispręsti“, – neslėpė jaudulio sužieduotuves paukščiui suorganizavusi šio kaimo gyventoja, tautodailininkė, medžio drožėja Veronika Sendrauskaitė. – Jei jis liks su mumis, bus šeimos narys kaip buvęs, mes juo toliau nuoširdžiai rūpinsimės. O jei nori į laisvę – tebūnie taip. Lauksim jo pavasariais, o sugrįžusį atpažinsim iš žiedo“, – sakė moteris.

V. Sendrauskaitės prašymu iš Lietuvos paukščių žiedavimo centro, esančio Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, gautą žiedą į Jakštaičių kaimą atvežė Salantų regioninio parko direkcijos vyriausioji ekologė Asta Bagočienė. Spurdantį ir iš šeimininko rankų vis sprūstantį gandrą vargais negalais pavyko pasverti ir užmauti žiedą su įrašytu atpažinimo numeriu 654.

Keturis gandriukus pavasarį išperėjusių tėvų iš lizdo išmestą, matyt, silpniausią paukštį darže prieš 3 mėnesius rado Veronikos vyras Kazys.

„Parnešė namo: žiūrėk, ką turiu, sako man. Ogi mažulėlį gandriuką! Pasidžiaugėm, kad sveikas, kojos ir sparnai nelūžę, bemat suskatom ieškoti, kuo čia pamaitinus ir pagirdžius“, – pasakojo V. Sendrauskaitė. Pasikonsultuoti, ar neklysta, duodama sliekų, žuvies, keptos vištienos odelių, ji teigė skambinusi ir į Ventės rago ornitologijos stotį. Vėliau Veronika pamatė, kad pievoje prie namų styplinėjantis augintinis kaskart ir pats mielai pasilesioja to, kas jam patinka – žiogų, varlyčių bei svirplių, kurių čia knibžda.

Savo kieme – drąsuolis

Bet kartą Garis šeimininkams ne juokais įvarė baimės. „Pasistačiau jį ant stalo virtuvėje pasidžiaugti, o jis tik kapt – ir prarijo bateriją! Išsigandusi sugriebiau už kaklo, suspaudžiau, šis išsižiojo – iškrapščiau iš gerklės. Po šios gelbėjimo operacijos lengviau atsikvėpiau. Paukštis jauniklis, sakau, kaip mažas vaikas burnon kiša viską, ką radęs“, – įsitikinusi moteris.

Šiaip Garį ji laiko supratingu paukščiu. „Esam auginę ir vištų, ir kalakutų, bet jų proto su gandro – nepalyginsi. Šiam vos pasakai žodį „negalima“ – apsisuka ir nukėblina savo keliu“, – pasakojo Veronika.

Moteris įsitikinusi, kad augintinis ir šeimininkus atpažįsta. Kai rytais į sodybą jos paimti ir į Salantų dienos veiklos centrą, kuriame ji lanko keramikos užsiėmimus, vežtis užsuka baltas autobusiukas, Garis tuoj šmurkšteli į avietyną ir lindi pasislėpęs – svetimi jam nereikalingi. „O gal jis nemėgsta baltos spalvos?“, – svarstė Veronika. Mat paukštis nevengia kėpštelėti sodyboje gyvenančių dviejų pobalčių katinų. „Vingiais Garį šie lenkia, nes kur buvęs, kur nebuvęs tik knipt kuriam nors iš jų tai į uodegą, tai į kuprą. Šunys, kurių čia iš viso – trys, taip pat turi kelią duoti, patys nepuola“, – juokėsi V. Sendrauskaitė.

Dovanojusi paukščiui antrą gyvenimą, o dabar dar ir – laisvę, moteris neslėpė baimės, ar žmogaus rankų paliestas gandras pritaps prie kitų paukščių ir ar nebus skriaudžiamas. Tikras oro mūšis sykį vykęs ant namo stogo – Garį atakavę čia pat gandralizdyje tebegyvenantys jo nemylintys tėvai ir trys jau prakutę broliai. „O kartą pievoje priešais sodybą vyko kokio 100 gandrų susirinkimas. Vargšas ir iš ten parlėkė apkapotas“, – pasakojo ji.

Ventės rago ornitologijos stoties direktoriaus Vytauto Jusio nuomone, prie žmonių augintas ir prie jų pripratęs Garis tikriausiai niekada iš Lietuvos žiemoti į šiltuosius kraštus nebeišskris. „Laukinė gamta, ko gero, jo nebepriims“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė jis.

Direktorius taip kalbėjo ir iš asmeninės patirties. Pats jis prieš 11 metų yra auginęs garsųjį Nidos gandrą. Šį paukštį buvo pavadinęs Grantu, tačiau nidiškiai vėliau jį kažkodėl praminė Juozu.