Be jokios abejonės, gamtoje jokiu būdu negalima smerkti nė vieno individo, nes šis - jos dalis. Kaip ir gandras, mielai lesantis ne tik varles, žiogus, grambuolių lervas, peles, bet ir kiaušinius iš lizdelių, paukščių jauniklius, mažus kiškiukus ir kitus žmogaus akiai mielus padarėlius.
Štai mano vienas pažįstamas, išvažiavęs arti laukų, pamatė gandro voliojamą kiškiuką, pagailo jam gyvūnėlio, vyras šoko iš traktoriaus ir išgelbėjo jį. Kitą dieną istorija pasikartojo, tik šįkart kiškiuką bandė sukapoti suopis.
Mes, žmonės, neturėtume kištis į gamtos dėsnius, kad ir kokie jie žiaurūs būtų, tačiau tokie jau esame: negalime žiūrėti į skriaudžiamą.
Tad štai. Pažįstamo namuose dabar gyvena du kiškiukai. Dieną labai nedrąsūs, pasislėpę kur nors kamputyje, o naktį atgyjantys, straksintys prie ėdesio, bet kur, kur tik kojos jiems liepia, ir... pažadinantys namo šeimininkus. Tačiau šie nepyksta, kas gi galėtų pykti ant šių mažų kamuoliukų, neseniai patyrusių akistatą su pačia mirtimi.
Rašyti komentarą