Gandrai išskrenda. Gal kita vasara jiems bus geresnė?

Ankstyvieji jaunikliai, sustiprėję ir išmokę gaudyti žiogus ir peles, taip pat išplasnojo kartu su tėvais. Dabar lieka tik vėlyvieji jaunikliai, kurie skraidyti pradėjo rugpjūtį. Žinoma, dar skris pulkai gandrų iš šiaurės, tačiau po rugpjūčio 24-osios, šventojo Baltramiejaus dienos, kiekvienas pamatytas gandras yra įvykis.

Kur link skris mūsų gandrai? Jų kelias į žiemavietes nesikeičia tūkstančius metų. Mūsiškiai paukščiai paprastai lekia vadinamuoju rytiniu keliu - tiesiai į pietus, aplenkdami Karpatų kalnus, pro Ukrainą pasiekia Bulgariją. Maisto čia gausu, tad keletui dienų apsistoja ir poilsiauja. Po to jų kelias veda per Mažąją Aziją (Turkiją) iki Sinajaus pusiasalio, kur paukščiai dar sykį apsistoja ilsėtis. Afrikoje gandrai keliauja Nilo slėniu, kol pasiekia Viktorijos ir Tanganikos ežerus. Kai kurie čia jau lieka žiemoti, kiti skrenda dar toliau ir pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tokia kelionė trunka 2-3 mėnesius, paukščiai įveikia mažiausiai 8-10 tūkstančių kilometrų. Vakarinės populiacijos gandrai, perintys Vokietijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje (šioje valstybėje populiacija suformuota dirbtinai), skrenda vadinamuoju vakariniu keliu, kuris eina pro Vakarų Europą, Ispaniją, Gibraltarą.

Gandrams išskrendant jau galime „suskaičiuoti viščiukus“ - ir anksčiau buvo skelbta, kad ši vasara raudonkojams bei raudonsnapiams paukščiams nebuvo sėkminga. Antai Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis informavo, kad darbuotojų daug metų stebimuose lizduose išaugo kur kas mažiau jauniklių nei pernai: 2014 m. rezervate perėjo 35 gandrų poros, išauginusios 112 gandriukų, 2015 m. ten pat perėjo tik 24 poros, kurių lizduose užaugo 55 vaikai. Panaši situacija visoje Lietuvoje. Šalyje peri apie 20 tūkstančių baltųjų gandrų porų ir manome, kad kasmet lizdus palieka 40-45 tūkstančiai jauniklių, o šiemet šis skaičius kur kas mažesnis - gal 30-35 tūkstančiai.

Vargu ar kas sugebės atsakyti, kodėl gandrų šeimos buvo tokios negausios. Gal turėtume kaltinti orus, lesalo stygių? Tačiau orai buvo palankūs, maisto netrūko. Išsiritę jaunikliai augo sėkmingai. Vadinasi, yra kažkokių kitų priežasčių.

Gamtoje būna metų, kai gyvūnams kažkas netinka. Kai kada vandens paukščių lizduose ritasi tik pusė kiaušinių, kiti būna neapvaisinti. Tačiau ši problema netampa taisykle, kitąmet jauniklių išsirita daug ir populiacija nejaučia nepatogumų. Ar taip šiemet atsitiko ir gandrams - nežinia.

Beje, baltasis gandras, mūsų nacionalinis paukštis, vis dažniau „teisiamas“, jam bandoma pripaišyti baisaus niekdario ir mažųjų gyvūnų naikintojo etiketę. Iš tikrųjų gandrai gyvu maistu maitinosi visada, o tai, kuo mito prieš tūkstantį metų, lesa ir dabar. Tiesa, pasikeitė pačių gandrų ir mūsų aplinka. Gerokai sumažėjo drėgnų pievų, pelkučių, atviruose laukuose nėra apsauginių želdinių, kuriuose galėtų slapstytis kiškiukai, perėtų dauguma paukščių. Todėl dirbti reikia ir mums.

Gandrai išskrenda. Dabar galime palinkėti jiems gero kelio ir tikėtis, kad kita jų vasara bus daug sėkmingesnė. Mes privalome jais rūpintis, nes gandrai yra mūsų, lietuvių, paukščiai.