Austrijoje šunys nešiojami ant rankų

Lietuviai myli šunis, bet austrai dar labiau - ant rankų juos nešioja iš tos meilės.

Tuo teko savomis akimis įsitikinti senovinėje pilyje, muziejuje, kuriame paskui gidą šeimininkai laiptais tampėsi ir nemažą šunelį. Ir jokių draudimų, jo kių ženklų ir įspėjimų, kad šunims į muziejų įžengti tabu. Toliau dar gražiau - išėjusi į pilies kiemą, austrų pora prisėda lauko kavinėje, o jų augintinis laigo po šalia įrengtą pievelę, apsodintą rožėmis, su užrašu "Šuniukų baras". Čia kiekvieno gauriaus laukia sklidinas vandens dubenėlis.

Išties, mūsuose tai neįprasta ir verčia stebėtis. Austrai labai puoselėja ir saugo savo gamtą kaip niekas kitas. Švarutėliai miestai ir kaimeliai, blizga ir turistų gausiai lankomos vietos. Ir visur šunys - niekas nežiūri į juos kaip į aplinkos teršėjus. Vienintelį draudžiamą ženklą mačiau prie ledo urvo - ir greičiausiai dėl paties gyvūno saugumo, nes urve jis gali susižeisti. O visur kitur šunys keliauja kartu su šeimininkais: prie krioklių, tarpeklių, keliasi kartu pakeltuvais į kalnų aukštybes, žaidžia ir voliojasi po sniegą kelių kilometrų aukštyje.

Aukštai kalnuose dažnai sutiksi tokią keliauninkų porą: žmogų ir jo mylimą šunį

Iš kur ta begalinė meilė? Mūsų pensiono kalnų kaimelyje šeimininkų sūnus kas rytą tuo pačiu metu, meiliai kalbindamas, šukuodavo savo airių seterį. Kartą paklausėme jo, kodėl austrai taip myli šunis? O jis papaskojo įvykį, nutikusį kaimynystėje gyvenančiam ūkininkui. Tas ūkininkas, dirbdamas Alpių pievose su technika, smarkiai susižeidė koją. Kartu buvęs jaunas vilkšunis net tris kilometrus skuodė namo, o parlėkęs lojo ir staugė, mėgindamas atkreipti namiškių dėmesį.

Šeimininkė, nusekusi paskui šunį, rado vyrą kraujais paplūdusį ir iškvietė greitąją pagalbą. Jei ne ištikimas vilkšunis, ūkininkas būtų mirtinai nukraujavęs. Tai kaip tokių protingų padarų nemylėti? Juk jei reikia, šuo už savo šeimininką gyvybę paaukos", - pasakojo austras.

Gyvendami rūsčiomis sąlygomis kalnuose, austrai jau seniai neapsieina be šunų pagalbos. Ne vieno žmogaus gyvybę yra išgelbėję kartu su gelbėtojais kalnuose dirbantys šunys, dažniausiai belgų aviganiai, išmokyti net parašiutais nusileisti. Austrai išvis mėgsta didelių veislių šunis, ypač auksaspalvius retriverius, vilkšunius, dogus, niufaundlendus. Vedžiojais su pavadėliais, bet neteko matyti nei vieno šuns su antsnukiu. Šunys labai ramūs, jokio agresyvumo.

Austrijoje šunys šeimininkus lydi ir į muziejus

Keliaudami austrai gaili palikti savo augintinius namuose, pas kaimynus, gimines ar šunų viešbučiuose. Keliauja visa šeima - ir šuo kartu. O ko nekeliauti, jei šunys visur svetingai įsileidžiami - į kempingus ir barus, į gamtos draustinius ir muziejus. Beje, kaip tik viename muziejuje teko išgirsti, kad Austrijoje rastuose pagonių aukuruose buvo aptikta kaukolių, kurios priklausė šunims, panašiems į dabartinius medžioklinius skalikus. Šunys buvo aukojami dievams - vadinasi, jie itin vertinti. Galbūt iš amžių glūdumos ir išliko ta austrų meilė ir pagarba šunims?

Austrijoje dar teko girdėti vieną tokį paaiškinimą: " Šunys ir kiti mus supantys gyvūnai yra ta plonytė gija, jungianti mus su gamta. Kai ši gija nutrūksta, mus kamuoja stresas ir nuovargis. Kad šis posakis yra šio to vertas, įrodo pats austrų būdas: linksmi, atlapaširdžiai, svetingi, ramūs.

Kodėl visuomenės tolerancijos ir dėmesio šiems keturkojams žmogaus draugams stinga mums? Tik ir girdisi: šunys teršia, šunys tokie ir anokie. Nors šuo per visą savo gyvenimą tiek nepriteršia, kiek parke ant suoliukų girtuokliaujančios kompanijos. O tuo tarpu Lietuvoje nuo amžių amželių šuo užėmė garbingą vietą. Juk kiek ežerų, upių, kalvų kalvelių pavadinti su šunimi susijusiais vardažodžiais, net žvaigždės ir tos - Skaliko žvaigždynas, Didžiojo šuns, Mažojo šuns žvaigždynai. Kadaise lietuviai, pavasarį kepdami apeiginę duoną, neužmiršdavo paplotėlio iškepti ir šuniui - kad derlius būtų gausus, sėkmė lydėtų. Mat tikėta, kad šuo namams atneša laimę.