Atsisveikinant su pavasariu

Šiandien Lietuvoje dar pavasaris - tai mums tvirtina kalendorius. Tačiau mūsų nuojautos sako, kad pavasario metas baigėsi ir jau laikas pasakyti tiesą: gyvename vasaros ritmu. Kad tuo nereikėtų abejoti, nežiūrėkime į kalendorių, termometrą ir nelyginkime temperatūrų. Jos nėra pats svariausias argumentas ir gamtos vyksmo apreiškėjas. Vasara yra sudėtingas metų laikas, kurio charakteris kuriamas iš daugelio dalių. Veltui tarp jų ieškotume pačios svarbiausios dalies... Jos paprasčiausiai nėra.

Kuo toliau būsime nuo pavasario, tuo mielesnis bus jo prisiminimas. Čia nieko neatrandame; tokie jau mes, žmonės, esame - daug ką galime pamiršti, o prisimename tik mielus, malonius dalykus. Taigi, apsupti vasaros, jau būsime pamiršę pavasario vėsą ir niūkų dangų ir džiaugsimės, kad pavasaris nuo pradžios iki paskutinės dienos buvo labai vešlus, gaivus. Suraskime pavasariui dar daugiau teigiamų epitetų, jie tiks visi.

Gegužė prakalbino visus paukščius: dabar yra pats geriausias giesmių metas, kuriame dera visi balsai. Nebūtinai tai yra tik skambūs, skardūs motyvai - čaižus čiurlio „svyr... svyr...“ ar monotoniškas, visą mielą dieną trunkantis grąžiagalvės kliksėjimas dailiai pinasi su lakštingalos trelėmis, devynbalsių vingiavimu ar raudongalvės sniegenos pašvilpavimu. Žinoma, prie to prisideda jauniklių balsai ir garsai, kurie ne visada melodingi. Jūs pro savo langus tikrai girdite varnėniukų čirškimą - dabar jie jau dideli, gali būti, kad po dienos kitos pakils skristi, tad maisto reikalauja tiek pat, kiek sulesa seni paukščiai. O gal net dar daugiau. Lizde varnėniukų 4 ar 5, tad seniesiems paukščiams tenka dirbti ilgą dieną, vis rinkti, rinkti ir rinkti, nešti ir nešti. Kiti paukščiai lizduose ne tokie balsingi, nes bet koks garsas gali išduoti lizdo vietą. Ką tik pasklido naminių pelėdų vaikai - dar ne visi mokantys skraidyti, tačiau jau stiprūs, nagais ir menkučiais sparnais galintys užkopti ant bet kurio medžio šakos. Gamtoje yra tokia lizduose augančių jauniklių išlikimo strategija: kai tik galima palikti lizdus, reikia tai daryti, pasklisti aplinkui ir pasislėpus laukti su maistu atskrendančių tėvų. Vakare galima išgirsti savotišką pelėdų (ir naminių, ir mažųjų apuokų) pokalbį: kai pelėdos atskrenda su maistu ir „pakalbina“ jauniklius, šie cypsėdami praneša savo buvimo vietas. Beje, taip elgiasi ne tik pelėdos. Daugelio žvirblinių paukščių jaunikliai iš lizdų išpurpsi dar menkai skraidydami. Prireiks gal savaitės, kol jie sutvirtės. Tačiau ši savaitė būtų lemtinga, jeigu jie liktų savo lizde ir ten išalkę krykštų, šauktų savo tėvus.

Šį pavasarį visi džiaugėmės, kad paukščių sugrįžo daug, kad jų giesmės skamba, aidi, skardi visur. Gal mums taip atrodo, o gal taip ir atsitiko, kad paukščių sugrįžo daugiau, kad žiemovietėse bent dalies jų nesumedžiojo ir nesuvalgė. Aš vis prisimenu baisų skaičių - 15 milijonų, nes tiek strazdų giesmininkų kasmet sumedžiojama Europoje. Lietuvoje ir prie Baltijos, pas mūsų kaimynus lenkus ar švedus to niekas nedaro. Jie naikinami žiemovietėse, taigi Vakarų ir Pietų Europoje. Ten jie neperi, todėl keistai atrodo mūsų džiaugsmas jiems sugrįžus ir sėkmingai perint, auginant jauniklius: juk ten, šių paukščių žiemovietėse, tuo kažkas džiaugiasi dar labiau - „štai užaugins, išsaugos mums gardžius kąsnelius, jie atskris žiemoti, tada plieksime visi iš peties“. Liūdna taip kalbėti pavasarį, klausantis strazdo giesmininko. Tačiau tai turime žinoti visi - žinoti, kas naikina mūsų paukščius ir ramiai sau šypsosi.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“