Ateina pelėdų naktys

Kai iki Kalėdų, tiksliau, iki gruodžio vidurio, kai diena ir naktis stabtelės vienoje vietoje, meto lieka mažiau kaip mėnuo, ėjimas į tamsą praranda ankstesnę įtampą ir tempą. Jau nėra kur skubėti, nes esame beveik pasiekę tai, ko laukėme: trumpiausių dienų pojūtį.

Beje - kodėl šį metą skirtume tik pelėdoms? Juk tokia prieblanda yra palaimos metas daugeliui gyvūnų. Iš visų mūsų paukščių - tik pelėdos yra tikrosios nakties gyventojos. Anksčiau sistematikai netgi išskirdavo tokias sampratas, kaip „dieniniai plėšrieji“ ir „naktiniai plėšrieji paukščiai“, taigi - pelėdos. Nors jos gali skraidyti ir dieną, vis dėlto tikroji jų stichija yra nakties tamsa ar vakaro prieblanda. Mes nematome, o jei pelėdos tyli - ir negirdime, kada jos palieka savo dienos priebėgas. Kol ruduo toks, kokį regime šiemet, pelėdoms gyvenimas yra labai paprastas - sumedžioti keletą pelių ir pelėnų yra nesunku. Ne kasmet taip būna, todėl pelėdų skaičius gamtoje visad priklauso nuo keleto svarbių veiksnių.

Svarbiausias iš jų - pelinių graužikų, jų maisto, gausos svyravimas. Kas keletą metų (paprastai kas 4-5 ar net kas 6-7 metus) gamtoje puikiai dera ir begalę sėklelių žemėn paberia eglės, giles barsto ąžuolai, o lazdynai - riešutus. Ne visi jie dera kartu, tačiau jeigu šis derėjimas sutampa, kitąmet graužikų būna begalės ir toks jų gausos pakilimas trunka 2-3 metus. Vėliau jis pamažu silpsta ir po 4-5 metų net vieno vienintelio peliuko medžioklė pelėdoms yra nelengvas uždavinys.

Pelėdoms gali būti pražūtingos giliasniegės sunkios žiemos. Migracijų metu į paukščių žieduotojų tinklus pakliūva nemažai mažųjų apuokų, šiek tiek rečiau - lutučių ar balinių pelėdų. Šie paukščiai skuba pasitraukti nuo žiemos, tačiau tą padaro anaiptol ne visi. Pas mus žiemoja visi didieji apuokai (gyvenantys visai sėsliai), naminės ir uralinės pelėdos, lututės ir maža dalis užsilikusių mažųjų apuokų. Kai kada iš Šiaurės atskuba laplandinės, poliarinės, raibosios pelėdos, bet jų būna nedaug. Gilus sniegas ir jį dengianti atlydžio ledo pluta pelėdoms grasina badu - juk pelės gyvena dirvos paviršiuje, jų pasiekti neįmanoma. Išbadėjusios, nusilpusios pelėdos žiemą skrenda prie žmonių, lenda į jų ūkinius pastatus, tačiau čia tik retai nusišypso laimė. Dažniausiai čia jos ir žūsta. Ačiū Dievui, kad pas mus jau išgyvendintas protu nepaaiškinamas noras namuose turėti pelėdos iškamšą - niekas nesuskaičiuos, kiek tūkstančių pelėdų taip buvo užmuštos. Tokių paukščių likimas - apgailėtinas, nes bemokslio taksidermisto padaryta iškamša per keletą metų visiškai sunaikinama kandžių ir kailiagraužių, o paskui išmetama. Kam reikėjo sunaikinti paukštį dėl tokio nieko?

Nemažai pelėdų žūsta atsitrenkusios į automobilius. Yra kažkokia automobilių kelių trauka, nes prie jų keliauja, skrenda, eina daug gyvūnų.

Toks ruduo, kokį matome šiandien, yra tikrai pelėdiškas. Be to, švelniu oru pelėdos vis dažniau ūkauja, skraido savo pamiškėmis. Išeikite vakare, atsisėskite ir įsiklausykite - gal jas išgirsite?

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"