Jei Nobelio premiją skirtų Lietuvos konservatoriai, jie patriarchą pagerbtų visose nominacijose - paskelbtų jį iškiliausiu fiziku, chemiku, mediku. O jau Nobelio taikos premiją tai skirtų kasmet. Kadangi sprendžia ne patriarcho chebra, jis dar negavo nieko. Apmaudu...
Laimei, tarp nesuskaičiuojamų patriarcho talentų yra ir poezija, todėl viltys dar neprarastos. Ponas Landsbergis feisbuke štampuoja vieną eilėraštuką po kito.
Pavyzdžiui, nenorintiems skiepytis jis skiria tokias eilutes: „Pikčiurnų sielose užgeso juokas. Ir meilė dingo. Šuneli dingo, ar žinai - tai pavojinga".
Argi neverta Nobelio premijos. Jei premiją skiriančios komisijos neįtikintų šios giliamintiškos eilutės, reikėtų jai atskleisti kontekstą, paaiškinti, kad žmonių lyginimas su šunimis yra konservatorių folkloras, kurio šaknys glūdi ankstesnėje patriarcho kūryboje. Komisija gal net ašarą išspaustų nuo tokio grožio ir gelmės.
Skaitytojų pageidavimu, skelbiame visą V.Landsbergio kūrinį:
PAVOJAUS GAISAS
Jie netiki, kad žemė apvali.
Kad siaučia ligos. Kad žmogus
ir žmonija norėtų mirti.
O normalus asmuo - ką nors užmušti
ir nudirti.
Pirmiausia tuos, kurie dar tiki
kad žemė apvali
(todėl nelūžta)
kad siaučia ligos reikia skiepytis -
o apskritai visus kitokius.
Pikčiurnų sielose užgęso juokas.
Ir meilė dingo.
Šuneli dingo, ar žinai -
tai pavojinga.
Rašyti komentarą