- Kodėl tokie nevienodi standartai? - „Vakaro žinios“ klausė psichologo, psichoterapeuto profesoriaus Gedimino Navaičio.
- Standartai Lietuvoje jau seniai yra labai skirtingi. Žmonės skirstomi, vertinami pagal politines simpatijas, pagal viešųjų ryšių agentūrų darbo apmokėjimą. Tada vienos situacijos aptarinėjamos dešimtis kartų, o kitos, nors nė kiek nesiskiria nuo pirmųjų, tik paminimos arba išvis nutylimos. Jeigu mes pradėtume vardyti analogiškas dvejopų, trejopų standartų situacijas, vien joms suminėti reikėtų paskirti bent keletą jūsų laikraščio numerių.
- O juk galėjo nacionalinis transliuotojas pasielgti garbingai - pakviesti į diskusiją savus girtuoklius. Būtų išvengta dvejopų standartų.
- Būtent. Bet toks šiandien yra politinės žiniasklaidos veikimo metodas. Prieš 50 ir daugiau metų ji veikė nurodydama, kas yra teisinga, šiandien - nurodydama temas, kurias reikia nagrinėti. Kalbant konkrečiai apie Lietuvą, visada yra daug svarbesnių temų, bet dėmesys nukreipiamas į kurią nors sąlygiškai mažiau reikšmingą. Tokiu būdu esminiai klausimai atsiduria dėmesio paraštėje.
Tai labai būdinga kalbant apie politikų personalijas, tuo labiau apie paskyrimus. Pastaruosius 10-15 metų visuomenė labai susirūpinusi tuo, kad politikoje būtų ypatingo tobulumo asmenybės, o programos, idėjos atsiduria tarsi užribyje. Jeigu prisimintume Sąjūdį, tuo metu Lietuvoje buvo ypač daug pasiekta diskutuojant ir kalbant apie programas ir idėjas. Sąjūdžio lyderiai buvo svarbūs tuo, kiek jie realizuoja idėją, o ne pagal tai, kiek kartų kas išsiskyrė, mėgsta kavą ar alų. Žmones vienija ir nukreipia idėjos, kaip tik jų šiandien aš ir pasigendu. Jos keičiamos diskusijomis apie asmenybės savybes, nors mane domintų, ką tie žmonės, einantys į valdžią, siūlo ir kiek pasirengę tai realizuoti.
Juk jeigu verslininkas, priimdamas į darbą buhalterę, klausinėtų, ar ji gražiai šoka, jo „uabas“ ilgai netvertų. Bet visai neseniai politikų dalyvavimas šokių projektuose buvo tapęs jų būdu išlikti ir veikti politinėje scenoje.
Mano galva, visi šitie reikalai rodo tam tikrą sistemos degradavimą, kai pernelyg domimasi asmenybėmis, antraeiliais su jomis susijusiais dalykais: ar visada per gimtadienį dovanoję žmonai gėlių, o gal pasakė ką nors negero kaimynui ir panašiais niekais. Tačiau idėjos, kurios turėtų būti svarbiausias kriterijus, nelabai domina net specialistus.
- Tai gal ir prezidentė, palaiminusi J.Pagojų į ministrus, vadovavosi antraeiliais dalykais, o ne slaptąja pažyma?
- Jeigu mes kalbėtume apie idėjas, tuomet ir reikalavimai būtų keliami visai kitaip. Ar šitas žmogus yra valstybės priešas, kokias idėjas jis siūlo įgyvendinti, ar jis apskritai turi kokių nors idėjų, ar jis yra geras biurokratas ir svetimų idėjų vykdytojas? Jeigu kalbėtume apie kandidatus į visus ministrų postus tokiu būdu, tai būtų prasmingas pokalbis.
Bet kai mes klausiame, kiek vienas išgėrė, kaip kitas sutaria su žmona ir vaikais, tada labai lengvai pokalbis nuslysta į diskusiją, ar jis gerai rengiasi, ar jo kelnės išlygintos, blizgantys batai.
Rašyti komentarą