Vidas Mačiulis: Kauno televizijai šis pavasaris - jubiliejinis

Šeštadienio vidurdienį miesto centre, Simono Daukanto gatvės 28 A pastate, kur ilgus metus veikė LRT Kauno televizijos redakcija, įvyks jos įkūrimo jubiliejui (50 metų) skirtas renginys, kurį organizuoja Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities valdyba.

ELTA primena, kad įsakymas įkurti Kaune televizijos transliacijų grupę buvo pasirašytas 1968-ųjų sausio 15-ąją, ir pirmuoju Kauno televizijos vadovu tuomet paskirtas savąjį darbą Eltoje palikęs šios naujienų agentūros korespondentas Vytautas Andrejaitis. 

Tų pačių metų vasario 16-ąją šios televizijos darbuotoju tapo dabartinis Eltos pašnekovas, daugiau nei pusšimtį savo gyvenimo metų žurnalistikai paskyręs Vidas Mačiulis. Dirbdamas Lietuvos televizijos Kauno redakcijoje, V. Mačiulis tapo visoje šalyje atpažįstamu veidu, daugiausia - dėl savo reportažų ,,Panoramoje“, autorinėje laidoje ,,Sekmadienio rytą“, vėliau - laidose apie krepšinį. Jo autorinė laida „Krepšinio pasaulyje“, startavusi 1992-aisiais, gyvuoja iki šiol.

- Ar prisimenate, kokia buvo pati pradžia, ir kas tie svarbiausi žmonės, kūrę televiziją Kaune, mieste, iš kurio Lietuvai tarpukariu pradėtos transliuoti ir pirmosios radijo laidos? 

- Apie tai kai ką galima sužinoti apsilankius šalia Vytauto Didžiojo universiteto centrinių rūmų esančiame senajame redakcijos pastate, S. Daukanto g. 28 A, kur dabar veikia įdomi radijo imtuvų paroda. O jubiliejiniame Kauno televizijos darbuotojų susitikime dalinsimės prisiminimais bei džiaugsimės savo darbais, - TV ekrane bus parodytos akimirkos iš redakcijos istorijos ir tylos minute pagerbti tie, kurie išėjo Amžinybėn. Nes daugelio jų, deja, jau nebėra. Ir pirmojo mūsų buvusios redakcijos vadovo V. Andrejaičio, ir vėliau jai vadovavusio Zenono Lapinsko, ir režisieriaus Egidijaus Bačiulio, radijo žurnalisto bei televizijos redaktoriaus Raimundo Ylos, taip pat buvusio Kauno ,,Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės kapitono, Lietuvos radijo ir televizijos sporto laidų redaktoriaus bei geriausio tų laikų krepšinio komentatoriaus Petro Buzelio, nemažai kitų ryškių asmenybių.

Daug kas iš buvusių darbuotojų jau seniai palikę Kauną ar netgi emigravę iš Lietuvos, - toks jau tas gyvenimas. Galima ilgai vardinti tuos, kurie Kauno televizijoje dirbo, kūrė, nuoširdžiai tarnavo savo pašaukimui. Tai - Vacys Urbanavičius, televizijos operatorius, režisierius Raimondas Čaikauskas (teatro režisieriaus sūnus, buvęs aktorius). Iš Kauno dramos teatro dirbti į televiziją atėjęs garso režisierius Algis Kučinskas, o iš mokyklos suolo - Vytenis Pauliukaitis. Iš Vilniaus buvo komandiruotas dirbti Kauno televizijoje Stasys Čechanavičius, turėjome ir neetatinį kino operatorių Raimundą Sipavičių, kurio sūnus Egidijus tapo žinomu dainininku. Kai televizija prasiplėtė, čia darbus pradėjo režisieriai Nelė Badakaitė ir jau minėtas E. Bačiulis. 

Tarp kūrybos žmonių verta paminėjimo puiki muzikos redaktorė latvė Dzintra Varžgalienė. Vilniuje ji dirbo 10, o Kauno TV redakcijoje - 15 metų. Mūsų redakcijoje parengė nemažai įvairių programų („Vakaro divertismentas“, „Studija MT“, „Erdvė“ bei kitų) ir įrodė Vilniui, kad ir Kaune galima padaryti didelio formato muzikines laidas. Ilgą laiką darbavosi ir Lietuvos televizijos Kauno redakcijos operatoriai, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai Jonas Dirsė bei Vladas Dekšnys. 

- Koks buvo Jūsų asmeniškai kelias į žurnalistiką, ar tai vadintumėte svajonės, kuri atėjo visam gyvenimui, išsipildymu?

- Likimo, vedančio į profesionalią žurnalistiką, viršūne esu pavadinęs akimirką, kai 1963-iųjų gale, būdamas vienuoliktoku, savaitraštyje „Kalba Vilnius“ perskaičiau, kad Kaune, (S. Daukanto 28A), vyks radijo diktorių konkursas. Įveikiau, patekau į finalą, bet paklausiau Lietuvos radijo Kauno skyriaus žurnalisto Vlado Daugėlos, kuris sakė: „Nejaugi nori būti robotas - skaityti svetimas mintis? Neik į finalą. Būsi žurnalistas!“ Tą pačią dieną V. Daugėla davė man magnetofoną ir palydėjo į Kauno politechnikos instituto studentų bendrabutį rengti reportažo apie studenčių laisvalaikį. Pasiklausė, kas iš to išėjo, ir pasakė: „būsi žurnalistas“.

Po vidurinės studijuodamas žurnalistiką dar dirbau Kauno rajoninio laikraščio korespondentu. Nesutikau tapti komjaunimo pirmuoju sekretoriumi, grėsė atleidimas iš darbo. Atleisti nespėjo, nes Kaune įkurto Lietuvos televizijos skyriaus vadovas V. Andrejaitis pakvietė dirbti kartu. 

Į darbą Lietuvos televizijoje buvau priimtas 1968-ųjų vasario 16-ąją, būdamas 22 metų. Tapau jauniausiu televizijos laidų vedėju. 

- O kada Kauno televizijos kūrėjų darbus pirmą kartą išvydo žiūrovai? 

- Pirmoji televizijos transliacija iš Kauno įvyko 1968 metų gegužės 18-ąją. Per keliasdešimt redakcijos gyvavimo metų parodyta tikrai nemažai gerų laidų („Laisvės alėja“, „Videokaukas“, „Būk tvirtas“, mokomosios televizijos laidos), parengta šimtai reportažų „Panoramai“, kitoms žinių ar kultūros laidoms.

1991-ųjų sausį buvau tarp tų negausių žurnalistų, kurie iš laikraščių redakcijų atėjo laikinai patalkinti (rengdami informaciją, redaguodami, tikrindami, kiek įmanoma, telefoninius pranešimus) į Kauno televiziją. Kai sovietų kariai jau buvo užėmę Spaudos rūmus ir Lietuvos televiziją, Kaunas Lietuvai tapo laisvės šaukliu. Žinau, kad tų dienų nepamiršote (buvote vienas iš Kauno televizijos vadovų ir kelias paras net nesitraukėte nuo darbo...

Jei netyčia būčiau pamiršęs, tai atminimo lentelė prie redakcijos pastato primintų, kad tris paras transliacijos iš Kauno neišjungėme, nes tada Kauno redakcija buvo tapusi vienintele Lietuvos citadele, skleidusi viltį, tiesą, laisvę. Dirbome gąsdinami („jau tuoj parašiutais leisis desantininkai, užims redakciją“, „jau pajudėjo iš Šančių kareivinių tankai, važiuoja centro link“), bet nė kiek nebijojome. Nes redakcijos pastatą buvo apsupusi kauniečių minia, pasirengusi niekam neleisti nutraukti mūsų darbo. Lygiai taip minia budėjo ir Sitkūnų stotyje. Čia tą atmintiną Sausio 13-osios naktį dirbo Dzintra Varžgalienė, Jolanta Šarpnickienė, Raimondas Yla. Dzintra susisiekė su Ryga, tie - su kolegomis Švedijoje, ir Lietuvos balsas apie tos nakties tragiškus įvykius Vilniuje sklido plačiai po Europą bei pasaulį.

- Tai prieš ką vėliau Kauno televizija vis tik neatsilaikė? 

- Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijoje dirbau tol, kol skyrius buvo pradėtas ardyti. Buvau direktoriaus pavaduotoju kūrybai (redakcijai tuo metu vadovavo Petras Garnys). Netrukus po Sausio įvykių išgirdom apie redakcijos Kaune uždarymą. Nuvažiavau į Vilnių, pasakiau, kad išeinu iš darbo. Paskui susirinkau savo asmeniškai nupirktas filmavimui kasetes, ir iš valstybinės televizijos išėjau. Tai buvo mano ramus protestas prieš naikinimą to, ką daugybė žmonių pasiaukojamai ir nuoširdžiai ilgus metus kūrė. 

Dar galiu pridurti, kad 1992-aisiais Kauno redakcijos pagrindu gimė Lietuvos televizijos 2-oji programa, kuri nežinia kodėl paskui buvo tyliai numarinta. Būta sutapimų: kaip tik tuo metu „Litpolinter“ televizija kūrėsi, paskui - kitos privačios televizijos...

O Lietuvos televizija tikrai galėjo tą savo antrąjį kanalą Kaune išlaikyti, bet ne, Vilnius nusprendė: nereikia. Patalpos ir šiandien yra, viskas, ko televizijai reikia, - irgi. Nors pirmąjį pastato aukštą atsiėmė turto paveldėtojai, antrasis likęs. Ir priestatėlis yra. Įdomiausia, kad valstybinė televizija už visas patalpas, kurios nei jai priklausė, nei Kauno miestui, vis tiek ne vienus metus už nuomą mokėjo...