Rodyčiau psichoterapines laidas

Televizija yra gyvenimo imitacija. Televizijos žiūrovai sėdi ir žiūri į dėžę, kurioje darkosi žmonės, gerokai kvailesni už juos, o darkosi tam, kad užsidirbtų honorarą. Bet lygis tų besidarkančiųjų... Anksčiau vaidindavo dar kažkokį meistriškumą, o dabar tik zvonkės, bunkės arba kokie nors žmonės, skandalingai formuluojantys paprastus dalykus, tyčia audrina tavo emocijas. Panašiai kaip koridoje: į tave šaudo strėles, tu dirginiesi, emocionuoji, o tavo brangusis gyvenimas, kuris yra toks trumpas, eina pro šalį. Tu degini jį žiūrėdamas į dėžę tam, kad kažkas užsidirbtų pinigų. Tai idiotizmas.

Prisižiūrėjęs tų nesąmonių, įsiaudrinęs žmogelis galvoja, kad jis turi pažiūras, o iš tikrųjų čia gi tas pats kas Rusijoje. Koks skirtumas? Ten V.Putinas varo kažkokią ideologiją į smegenis ir mes visi piktinamės, kokie jie yra vargšai ir užzombinti vargetos, o ko verti tie, kurie žiūri kokią nors R.Grinevičiūtę, kuri už pinigėlius kuo nori gali patargavoti - ir savo bėdomis, ir savo ligomis, ir apdergti tai, ką anksčiau gerbė? Čia lygiai tas pats. Tie patys zombiai, tik lietuviškai zombinami.

Televizija daro panašią įtaką žiūrovams kaip alkoholis. Kai nustoji gerti, tada matai, kiek svetimas tas apkvaitimas žmogui. Alkoholis atjungia tave patį, tavo sąmonę, o kūnas daro, ką nori, kriuksi, kaip nori, tavęs nėra. O kai negeri, tu puikiai matai tą žmogaus virsmą gyvuliuku. Lygiai taip pat yra, kai nenaudoji mentalinio dirginimo iš televizoriaus. Tada pamatai tą siaubingą pigaus narkotiko poveikį, netikrumą, kurio pilna televizijoje. Kam eikvoti savo gyvenimą? Verčiau pro langą pažiūrėti, kaip kaimynai vaikšto, kaip mašinos važinėja, kaip paukščiai skraido...

Pastaruoju metu daug keliauju ir supratau, kad bet kokios gyvenimo scenelės - žmogaus, vaiko, gyvūno ar augalo - stebėjimas yra kur kas įdomesnis, spalvingesnis ir gimdo tau kur kas daugiau tikrų tavo paties jausmų negu tai, ką tau kala į galvą televizijos dėžė. O tas, kas nevertina savo gyvenimo ir nori, kad jis greičiau pasibaigtų, žiūri į ją.

Atsijungiau nuo kabelinės televizijos, dabar sutaupau apie 50 litų per mėnesį ir esu laiminga. Vienintelė laida, kurią aš stebiu, - tai žurnalisto Saviko Šusterio programa per Ukrainos kanalą „112 Ukraina“. Ją žiūriu, nes Ukrainos reikalai mane jaudina. Parsisiunčiu tą laidą į planšetę ir žiūriu arba tiesiogiai pasijungusi penktadieniais pusę devynių vakaro. S.Šusteris - puikus žurnalistas, gimęs Lietuvoje ir kalbantis lietuviškai. Jis dirbo Laisvės radijuje, dabar dirba Ukrainoje. Jo laidos tikros, tokios, kaip pas mus buvo Sąjūdžio laikais, jis kviečia absoliučiai visokių nuomonių ir pažiūrų žmones, politikus, todėl laidos įdomios, gyvos, dramatiškos...

Lietuviška televizija yra valdoma kelių prodiuserių. Tai yra jų ir kelių pigių Radžio tipo žmonių pinigų uždirbimo reikalas. Suprantu, kodėl neliko tikrų diskusinių laidų, juk už jas reikia mokėti. Atsimenu, kiek uždirbdavau televizijoje, kai mes vesdavome laidą „Korida“. Taigi niekas tokiais pinigais nesimėto. Dabar prisamdo pacanų, visokių radžių šmadžių, ir viskas yra tokio lygio.

Pažiūrėkite CNN, bet kokias kitas pasaulyje egzistuojančias laidas, niekur tokie paviršutiniški pacaniukai, tokie nebrandūs žmonės neveda informacinių laidų. Tai yra Lietuvos televizijos tragedija nuo pat pradžių. Suaugęs žmogus supranta, ką transliuoja jo siunčiama informacija, ką tai reiškia, jis turi kitokį gyvenimo bagažą ir iš jo lūpų informacija kitaip skamba, o pas mus net informacinės laidos paverstos šou. Pamenu, dar pačioje Nepriklausomybės pradžioje BTV televizija bandė nuogas mergaičiukes su bikiniais leisti laidų skaityti, tai čia yra kažkas panašaus. Kažkas panašaus ir liko. Tik dabar nebe su bikiniais, bet tokios pat paviršutiniškos. Tik ple ple ple, atplepa tekstus, tačiau nesupranta, ką kalba, ir pasaulis jiems nerūpi. Pas mus visos sferos labai akivaizdžiai ir primityviai paverstos pinigų uždirbimo fabriku.

Jeigu aš kurčiau televiziją, tai ji būtų informatyvi ir teikianti pagalbą. Būtų rodomos pažintinės laidos vaikams, o žinant mūsų žmonių psichologines įtampas, savižudybes ir nusigėrimus, manau, būtų reikalingos ir naktinės laidos. Labai reikėtų psichoterapinių naktinių laidų, į kurias žmogus galėtų paskambinti ir gautų pagalbą. Laidoje pagalbą ir patarimus galėtų teikti Arvydas Šliogeris, kunigas, psichologas, dar kas nors. Žmonės galėtų skambinti gyvai ir bendrauti. Žinoma, tokia laida būtų stipriai nekomercinė, tačiau labai naudinga. Reikėtų ją rodyti tiesiogiai, tarkim, nuo 23 val. iki 1 val. nakties. Tiems žmonėms, kurie su savimi nori ką nors blogo padaryti, ji galėtų labai stipriai padėti.

Tai būtų savitarpio pagalba. Juk televizija yra komunikacijos priemonė ir mes vieni su kitais galėtume komunikuoti per ją. Pavyzdžiui, laidos „Korida“ žiūrimumas buvo beprotiškas, po 20 tūkst. skambučių gaudavome į eterį. Tai buvo reikalinga, niekas neapsimetinėjo, diskusijos vyko iš esmės, o jose dalyvavo brandūs žmonės. Ir dabar reikėtų, kad televizija taptų komunikacijos priemone, naudinga žmonėms. Reikia įdėti darbo, ne tik skaičiuoti pasidalintus pinigus. Televizijos įtaka galėtų būti tikrai didelė ir teigiama.

Parengta pagal priedą „TV publika“