Pasakos eteryje - iš lūpų tų, kurie jomis tiki

Sakėte, jog dalyvavimas eteryje yra tik maža jūsų veiklos dalelė.

Lietuvių kalbos draugijos Klaipėdos skyrius ieškojo renginio, kuris būtų naudingas kalbai ir mus suvienytų. Kitų miestų kolegos rengia diktanto konkursus, raštingumo pasitikrinimą, o mes ieškojome gražaus renginio, kuris būtų naudingas kalbai ir visus suvienytų. Vienas iš tokių - pasakininkų konkursas, kurį sumanėme tikėdamiesi, kad atsiras liaudies pasakorių. Pirmasis moksleivių konkursas įvyko 1997 metais. Visada konkursus deriname su Spaudos ir kalbos atgavimo diena, vėliau vyksta koncertinis vakaras - su muzika, sulipintais vaikų pasakojimų intarpais. Mokytojus, paruošusius skaitovus, apdovanojame "Gimtosios kalbos" leidinio prenumerata, laureatai gauna originalų prizą. Renginys apauga vis naujais sumanymais, įvykiais.

Vaikai turi skirti, kaip sekti buitinę, kaip - stebuklinę pasaką, sakmę ar padavimą. Iš pradžių universiteto specialistai rengdavo mokytojams seminarus, kaip reikia perteikti, kokią nuotaiką kurti skaitovams. Tikslas - padaryti tautosaką subtilesnę, kad pasakotojas justų, kuo skiriasi praeities ir dabartinės literatūrinės pasakos nuo žaismingų - apie agurko ir slieko pašnekesį, kurias, beje, moksleiviai labai mėgsta. Bet tai nėra tokia pasaka kaip apie Saulę su auksiniais rūbais, nėra tolimo aido iš praeities. Tokie dalykai yra įdomūs, o vaikai turi fantazijos raiškos, sugeba įdomiai perteikti.

O vėliau vaikai užkariavo eterį?

Pernai mus susirado "Radijogama", ir pasiūlė tokį gerą dalyką: priimsią į eterį geriausius skaitovus, manydami, jog bus įdomiau, kai pasakas jie patys pasakos bendraamžiams. Tai labai patinka vaikams - dalyvavimas radijo laidoje jiems yra kaip prizas.

Kol vaikas rašo, viskas sklandu, bet kai reikia atsistoti prieš auditoriją, iškyla artikuliavimo, laikysenos problemų, jaudinamasi. Todėl jie iš karto galvoja apie intonacijas, taisyklingą kirčiavimą, mokosi vaizdingos kalbos. Maži vaikai (o eteryje skaito ir pirmokai) yra labai ekspresyvūs, natūralūs, jiems lengviau susikaupti, kai yra "nematomi". Sunkiausia susikaupti vidurinio amžiaus vaikams, nors jie paslankesni, konkursuose jų būna daugiausia. Vyresnieji sąmoningai verčia save elgtis kaip priklauso. Gimnazistai konkursuose dalyvauja rečiausiai, ir laureatais tampa mokantys kuo grynesnę tarmę ar turintys kitų gebėjimų, Dievo dovaną.

Manau, dalyvaudami konkurse, koncertiniame vakare, vėliau skaitydami pasakas radijo laidoje, kurių klausosi visa šeima, vaikai ne vieną kartą pagalvoja apie savo kalbą, o mes to slapta ir tikimės - kad visi tie dalykai tarnautų kalbos reikalams.

Ar vaikai linkę į rimtas pasakas labiau negu į istorijėles su trumpa pabaiga?

Polinkis į netautosakinę medžiagą pasireiškia tik tuo, kad vaikai ima dabartinių rašytojų sukurtas pasakas, kurios joms suprantamesnės negu tradicinės apie kažkokius karalius, bet jos nevyrauja. Tas senąsias pasakas, matyt, sekdavo jiems tėvai, tad potraukis joms išliko. O dar mes pasišnekame aptarinėdami rezultatus, kad dabartinės pasakos tarsi sukinėjasi aplinkui, neturi praeities, tai tarsi kitas žanras. Vaikai turi raiškos fantazijos, sugeba įdomiai perteikti tautosaką.

O kodėl vaikai negalėtų patys kurti pasakojimų?

Dėl to diskutuojama. Matot, jų kalba ir būtų jų kalba, ir tai nebūtinai būtų geros kalbos pavyzdys. Tiesa, kalbą kuria tauta, ne kalbininkai, bet ją kūrė per tūkstantmečius. Ir tautosakoje yra ta nugludinta sodri arba gero kalbėtojo kalba. Karta iš kartos perduodamas šis gebėjimas.

Matyt, įžvalgūs pedagogai supranta, kad pasakos moko įveikti gyvenimo sunkumus, parodo, kad visada yra išeitis, kaip susirasti draugų. Bet lietuvių liaudies pasakose yra žiaurių, baisių dalykų.

Žiauri bausmė būna atlygis už blogą darbą, skaitai ir lauki, kol skriaudėjas bus nubaustas. Aišku, būna, kad šunelis ar našlaitė įmetami į žarijų duobę, ant kuolų smaigstomos galvos. Įdomu, kad mes, skaitydami pasaką, nematome tų žiaurumų, nes jie įkomponuoti tarp kitos informacijos, ir nekrinta į akis, ir laukiame kovos, stebuklų, gražios pabaigos.

Ar jūs pats dažnai dalyvaujate radijuje, televizijoje?

Retai - kaip koks kalbos ekspertas konkurse. Prislopęs domėjimasis kalbos reikalais. Šou, radijo, televizijos laidų vedėjų, jaunųjų korespondentų kalba prastėja. Niekad negalėjai pagalvoti, kad gali tokias baisias klaidas daryti, dešimtmečiais taisomas. Vadinasi, tai įprotis. Nėra idealaus kalbėtojo, net kalbininkai daro klaidų, bet kai kalbi ne spontaniškai, gali labiau save kontroliuoti, kalbi gryniau. Jeigu klaidos nevartosi kasdieniame gyvenime, ji neišlįs į viešumą.

Išeitų, vaikai labiau rūpinasi gimtosios kalbos gražumu, negu eterio vilkai?

Todėl tokių radijo laidų labai reikia. Jeigu "Radijogama" sutiks ir toliau bendradarbiauti, mes sugalvosime dar įdomesnių dalykų.