Nekalti Ingos Norkutės-Žvinienės melai

- Laukia jau 8-asis serialo „Moterys meluoja geriau“ sezonas. Kaip manote, kokia šio serialo sėkmės formulė, kad jis kasmet sulaukia tiek dėmesio?

- Mes irgi su kolegomis aktoriais kartkartėmis iškeliame šį klausimą. Nežinau, galbūt sėkmingai parinkti vaidmenys, siužetinės linijos, visi sezonai skirtingi. Galbūt tai ir yra sėkmės kodas, kad šis serialas lengvas kaip purslas, neapsunkinantis, neapkraunantis žiūrovų. Gal yra ir dar kokia sėkmės paslaptis, kurios net mes patys, aktoriai, nežinome. Man patinka, kad liko kolektyvo veteranai, aktoriai, su kuriais pradėjome nuo pat pradžių, ir man „Moterys meluoja geriau“ tapo savotiška klasika. Turime net savo kokias nors „firmines“ frazes, kurių, manau, ir žiūrovai visuomet laukia.

- Kuo šį sezoną nustebins jūsų kuriamas Medos personažas? Kas jos laukia?

- Kartais išgirstu žmones sakant, kad jie norėtų turėti tokią draugę kaip Meda. Na, galvoju, aš irgi labai norėčiau tokios draugės. (Šypsosi.) Meda yra šarka, vis norinti patikti vyrams, surasti savąjį. Ir naudos ji vis ieško. Seriale viskas vyksta taip, kaip ir gyvenime. Žinoma, kad bus naujų nuotykių, nes bus ir naujų personažų, bus naujų intrigų. Meda be intrigų gi negali gyventi, kitaip jai liūdna. Nesakysiu visko, kaip bus ir kas laukia, paskui juk nežiūrėsite.

- Per tiek metų jau įsigyvenote į Medos vaidmenį. Ar pabūnate kartais Meda ir namie?

- Meda yra tik mano personažas seriale. Jei namie būčiau Meda, vyras tikriausiai iš namų išvarytų. Namie esu tik Inga. O galiausiai aš kuriu vaidmenis ne tik televizijoje, bet ir teatre, tai kas būtų, jei vyras grįžęs namo rastų vis kitą personažą? Nors, tiesą sakant, dabar, kai buvo pertrauka tarp serialo filmavimų, aš pati Medos personažo pasiilgau - su visom jos „baikomis“ ir intonacijomis, šarmu. Patinka ji man ir jos vaikiškai naivios intrigos. Ir juokinga į ją žiūrėti, ir gaila kartais. Niekaip Meda nesusiranda padoraus vyro, bet jūs pažiūrėkite, kokie aplinkui ją personažai. Baisu. Gi nėra iš ko rinktis, vienas kasosi nuolat, kitas vėl koks nors keistas. Kad atsirastų koks nors Apolonas... Tai ir nenuostabu, kai vyrai tokie prasti, reikia Medai bent kokią nors įmanomą naudą iš jų išspausti. Labai moteriška logika.

- Ar gatvėje jūsų nepavadina Meda?

- Seniau pasitaikydavo, o dabar vis retėja. Tiesa, visai neseniai iš auskarų iškrito akutės ir ėjau pas juvelyrą, kad man sutaisytų. Ir ką jūs manote? Stebiu, kaip jis man rašo sąskaitą, ir matau: „Meda Žvinienė.“ Galvojau, išgriūsiu iš juoko. Sakau: „Juk aš Inga Norkutė, per brūkšnelį Žvinienė, ne Meda“. (Šypsosi.) Bet va, net juvelyras serialą žiūri.

- Ar serialo kolegos yra neišskiriami bičiuliai, antra šeima? Galbūt ir po darbų leidžiate laiką kartu?

- Oi ne, mes visi esame labai užsiėmę. Kol filmuojamės kartu, taip, tuo metu mes tikrai esame ir bičiuliai, ir šiokia tokia šeima, visuomet susitikę turime apie ką pakalbėti, pasidalinti įspūdžiais. Bet juk ir aktoriai keičiasi, vieni išeina, atsiranda naujų. Kažkaip neturime mes tradicijos kartu atostogauti ar kitaip leisti laisvalaikio. Po darbų visi grįžtame į savo tikrąsias šeimas.

- Kokios scenos jums būna sunkiausios?

- Man būna sunkios dienos, kai tiesiog neišeina padaryti taip, kaip norisi, o ne sunkios scenos. Aš apskritai negalvoju, kad meilės ar kokia kita scena gali būti sunki suvaidinti, tai yra darbas ir dirbi. Bet jeigu nėra nuotaikos, jei atsikėliau ne ta koja, tai visa toji darbo diena gali būti labai ilga ir varginanti. Oras gali netikti, mėnulis gali būti ne tas...

- Neretai manoma, kad jums populiarumą pelnė būtent serialas „Moterys meluoja geriau“. Ar jūs sutinkate su tuo?

- Dėl televizinio populiarumo, viešumo - taip, sutinku. Šis serialas ir buvo mano pirmasis blynas televizijoje. „Moterys meluoja geriau“ yra tarsi mano gimtinė televizijoje.

- Inga, tas amžinas klausimas, ar tikrai moterys meluoja geriau, o vyrai - dažniau?

- Taip, moterys meluoja geriau ir gerokai gudriau. Reikia būti išmintingai ir meluoti taip, tarsi tai būtų šventa tiesa. Reikia mokėti meluoti, nors moteris moteriai nelygi. Ne visos moka gerai meluoti. Gal net verta pamąstyti apie kokius nors seminarus, kuriuose moterys būtų mokomos gerai ir gudriai meluoti. O vyrai irgi yra melagiai. Kai kurie net labai puikūs. Tiesa, čia jau galima pradėti svarstyti, kada tas melas tikrai reikalingas, o kada - ne. Kartais melas reikalingas, kad sąjunga neiširtų, kad visi laimingi būtų, kad žmogus neįsižeistų. Kartais ir komplimentas gali būti melagingas, bet labai malonus. (Juokiasi.) Tiesa, kartais gali užmušti viską, nepaisant to, aš gyvenime labiau pasisakau už atvirumą, kad ir koks jis būtų.

- O ką manote apie nekaltus melus santykiuose? Kai bateliai, kainavę 300 eurų, vyrui pristatomi taip, tarsi kainavo 100?

- Štai čia ir būtų tas nekaltas reikalingas melas. Čia juk visada yra išpardavimas! Vyras žino, kad aš meluoju, akys vartosi, bet vis tiek net pati tuo patikėjusi sakau, kad buvo išpardavimas. Tiesiog reikia ir vyrui ką nors nupirkti, kad jis nesijaustų užmirštas ir žinotų, kad tuo metu, kai dariau nuodėmę, galvojau ir apie jį. Čia tam, kad būtų galima pasakyti, kad ieškojau jam kokios nors smulkmenos, ėjau ir tik šast - nuolaidos. Visai nekaltai čia viskas. Baisu dabar man, kad vyras perskaitys ir viską sužinos.

- Gerbėjų dėmesys nevargina, vyras nepavydi?

- Vyras nėra labai pavydus, kartais net džiaugiasi, kad nereikia man kasdien žarstyti komplimentų dėl gražaus manikiūro. Bet vis tiek smagu sulaukti, kai vyras pastebi, kai jis pasako komplimentą, pasigroži manimi. O man pačiai gerbėjų dėmesys labai patinka, pakrauna teigiamų emocijų. Kitados su vyru važiavome automobiliu, klausėme radijo ir kaip tik tuo metu buvo klausiama, kokia žymi moteris klausytojams patinka. Paskambino kažkoks vyriškis ir pasakė, kad jam labai patinka aktorė Inga Norkutė, nes žavinga. Vyras klausė akis išpūtęs, o aš visą dieną laiminga vaikščiojau ir sakiau: „Va, matai, aš žavinga.“

- Gyvenate Šiauliuose, o darbo reikalais, dėl filmavimų tenka važinėti į Vilnių. Ar tai neapsunkina gyvenimo?

- Tai man yra įprasta ir priimtina. Tik automobilio bagažinė jau virtusi antra rūbų spinta, nes ten tikriausiai visais sezonais rasčiau, ką apsirengti. Kartais, kai namuose ko nors nerandu, einu pasižiūrėti, ar tik nebūsiu pasidėjusi kokių batelių mašinoje - „spintoje“. Gyvenu kaip sraigė su namu ant kupros.

- Po studijų iš karto išvažiavote į Šiaulius, nebuvo kilęs noras likti sostinėje?

- Jeigu būčiau likusi Vilniuje, galbūt dabar net nebūčiau aktorė. Po studijų man pasiūlė gyvenamąją vietą ir darbą Šiauliuose. Į Šiaulius išvykome net keliese iš kurso. Sostinėje tuo metu teatruose buvo krizė, tad ir darbą susirasti buvo sunku, o čia buvo visos galimybės. Taip ir likau Šiauliuose, dramos teatre. Bet šis miestas man taip ir netapo savas. Tiesą pasakius, mėgstamiausias mano miestas - Lietuva. Esu kilusi iš Klaipėdos, mokiausi Vilniuje, gyvenu Šiauliuose, daugiausia laiko praleidžiu kelyje, tad neprisirišu prie kokios nors vietovės.

- Prieš kelerius metus džiaugėtės padailinusi figūrą, sulieknėjote. Ar sveikos gyvensenos įpročiai išliko? Turite mėgstamą sporto šaką?

- Aš tikrai sportuočiau, bet labai nėra tam laiko. Nebent seksas, čia tai tikrai labai geras sportas, nes negalima tinginiauti... O tuo metu, kai sulieknėjau, laikiausi dietos ir, matyt, viskas organizme susireguliavo. Dabar pasitaiko, kad kokie trys papildomi kilogramai atsiranda, o vėliau tarsi patys ir dingsta. Nebesilaikau jokių dietų, bet galvoju, kad gal vertėtų vieną dieną per savaitę pabadauti. Nes juk reikia kažkuo užsiimti, be to, džiaugiuosi, kad turiu daug valios tokiems reikalams. Apskritai man reikia tik tikslo, o valios jau tikrai bus. Mačiau, mano uošviui tokia dieta labai pasiteisino, aš irgi noriu. Tiesa, jei pirmadienį badauji, tai negalima trečiadienį suvalgyti 16 cepelinų. Ir jokia dieta nebus gera, jei vers atsisakyti tam tikrų maisto produktų ar medžiagų. Pavyzdžiui, kokia grikių dieta. Visiška nesąmonė. Esu girdėjusi griežtą, bet gerą posakį: reikia tiesiog mažiau ėsti.

- Esate veikli moteris, jus tikriausiai retai galima pamatyti prie viryklės verdant sriubą, o gal kaip tik atvirkščiai? Esate labai šeimyniška?

- Aš labai šeimyniška šiuo klausimu. Tikrai mėgstu gaminti, gaminu ir man tai patinka. Maisto gaminimas man nėra kažkokia prievolė, tai malonumas, savotiškas nusiraminimas. Kartais pasižiūriu ir vieną kitą kulinarinę laidą. Perku receptų žurnalus, patikusius ir išbandytus išsikerpu ir  klijuoju į savo knygutę. Labai mėgstu svečius vaišinti tuno ir obuolių pyragu. Kiti tik išgirdę vaiposi, kad neskanu ir nedera obuoliai su tunu. Durniai. O paragavę prašo dar. (Šypsosi.) Tirpstantis burnoje pyragas. O kai kurie mano eksperimentai ir nepavyksta, tuomet tenka pamaitinti šiukšlių dėžę.

- Kas santuokoje yra svarbiausia? Kas ją daro tvirtą?

- Manau, kad mes renkamės į porą tokius žmones, kurie turi priešingų savybių nei mes patys, ir tas kitokias savybes įsimylime. Tai pirmapradis etapas. Po kiek laiko tos skirtingos savybės pradeda nervinti ir tenka išmokti jas toleruoti. O vėliausias - tikros meilės - etapas būna tuomet, kai minėtas savybes išmoksti gerbti ir vertinti kaip privalumus. Taip buvo ir yra mums su Aurimu. Mes tikrai labai skirtingi ir daug kas stebėjosi, kad mes apskritai atradome vienas kitą ir net susituokėme. Bet mes mylime tas priešingas vienas kito savybes ir ta meilė taip pat tvirtina santykius. Gyvenimas, pamokos, juokas ir net ašaros - viskas tvirtina santykius, visi kartu patirti išgyvenimai. Artumas taip pat labai svarbus. Pamenu, kaip mano tėvai bendravo, kol mama dar buvo gyva. Tik tėvelis išvažiuodavo į sodybą, mama tuoj jam skambindavo klausti, ar pavalgė, ką valgė ir panašiai. Aš vis stebėdavausi tuo, nes juk nuo ryto iki vakaro gyveno kartu. O pasirodo, tai jiems buvo įprasta, priimtina ir reikalinga. Tėtis net laukdavo tų skambučių. Tikriausiai kiekvienoje santuokoje stiprybė kyla iš skirtingų dalykų. Ir dar manau, kad visuomet poroje turi vykti ne darbas su santuoka, bet darbas su savimi. Pats turi išmokti tobulėti, suprasti, apmąstyti klaidas, nebūti egoistu. Galima vardinti ir vardinti...

- Ko reikia moteriai, kad ji būtų laiminga?

- Kartais reikia tik gėlių. Jeigu rimtai, tai supratau, kad reikia savo norus vyrui pasakyti aiškiai ir padėti jam suprasti. Maža kaip jis ten interpretuos, jeigu nieko nesakysiu. Pamenu, buvo mūsų vestuvių metinės, padariau skanią vakarienę, visko priruošiau, grįžo vyras, pavalgėme ir jis nuėjo kažką dirbti prie kompiuterio. Sėdžiu ir nesuprantu - tai kur gėlės? Laukiu valandą, laukiu kelias, gėlių kaip nėra, taip nėra. Sugalvojo Aurimas nuvažiuoti iki parduotuvės ko nors skanaus nupirkti. Galvojau, na, pagaliau gėlių parveš. Nė velnio, nusipirko jogurto ir dar kažko. Sėdžiu, tyliu, nervinuosi. Mano nuotaika ir intonacijos jau ryškiai keičiasi, ir vyras nesupranta, kas yra. Kol aš galiausiai tiesiai šviesiai pasakiau, kad metinės gi mūsų, gėlių aš noriu! Girdžiu, jau aunasi batus ir lėks gėlių. Nežinau aš, iš kur jis Šiauliuose gėlių gavo, bet parvežė man gražiausių tulpių. Neįsivaizduojate, kokia aš buvau laiminga. Taigi štai, tada ir supratau, jeigu moteris nori būti laiminga, ji turi aiškiai pasakyti vyrui, ko nori ir ko tikisi. Ir jie visada viską padarys.

Dosjė

Gimimo data: 1972 m. gegužės 3 d.

Karjera:  1992 - 1996 m studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, ir nuo 1996-ųjų dirba Šiaulių dramos teatre. Keturis kartus yra pelniusi Šiaulių miesto savivaldybės geriausios metų aktorės vardą ir premiją. Seriale "Moterys meluoja geriau" Inga vaidina nuo 2008-ųjų metų.

Santuoka: aktoriai Inga Norkutė-Žvinienė ir Aurimas Žvinys visuomet mini dvi santuokos datas. 2012 m. kovo 9-ąją įteisino civilinę santuoką, o tų pačių metų rugpjūčio 24-ąją - bažnytinę.

Gyvenimo kredo: Viskas tik į gera.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“