Marijonas Mikutavičius jai plojo atsistojęs

"Panelė dainavo puikiai. Jai atsistojo ir plojo visa publika, Marijonas Mikutavičius buvo pakilęs iš savo kėdės, o Rūta Ščiogolevaitė visą laiką dainavo antruoju balsu, ir, jos žodžiais, dėl to visiškai "nesiparino". Pasirodymas buvo stulbinantis. Jaunoji Eglė yra gyvas pavyzdys, kad Lietuvoje taip pat yra gražių balsų ir tikrų talentų", - kalbėjo "Lietuvos talentų" prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas.

Dienraštis "Vakarų ekspresas" pakalbino jaunąją dainininkę.

Kada ir kaip pradėjai dainuoti?

Pradėjau 4-5 metų, kai buvau dar visai mažytė. Mane pastūmėjo tėtis, nes jaunystėje jis lankė muzikos mokyklą ir po viso to, ką ten patyrė, ją metė ir pasuko kitu keliu. Tačiau jau tada buvo aišku, kad meilė muzikai įsišaknijo kažkur giliai. Namuose turėjome pianiną, tai būdama gal 3 metukų amžiaus, juo grodavau delnais. Man tai labai patiko ir tėvai nusprendė, kad instrumentą laužyti pakaks, reikia išmokti gražiai groti. Todėl mane nuvedė į muzikos mokyklą. Ir pirmieji mano muzikiniai žingsniai buvo susiję būtent su pianinu. Atsimenu, sėdėdavau prie jo valandų valandas, ištisas naktis, o groti tą pačią melodiją šimtus kartų jau darydavosi koktu, tačiau toliau kentėjau ir grodavau tol, kol pati neberasdavau prie ko prikibti. Tos pačios natos ir tos pačios melodijos skambinimas buvo nusibodęs taip, nors rėk. Vėliau ieškodavau natų internete. Radusi ką nors, kas man patikdavo, žinoma, rasdavau ir dainų žodžius. Ir tuomet, būdama apie 11 metų, supratau, kad dainavimas man gali pasisekti. Tada tikrai negalvojau, kur galiu su savo balsu nueiti, tačiau dabar matau. Ir man dainavimas tapo svarbiausiu gyvenimo komponentu. Dainuoju visada. Kai gerai - dainuoju. Jeigu blogai - irgi dainuoju. Dainavimas man yra visas gyvenimas. Kartais, atėjus juodoms dienoms, kada pradedi viską keikti ir niekinti, kai atrodo, kad nebėra dėl ko stengtis, viskas blogai, užtenka prisėsti prie pianino, sugroti ir uždainuoti. Pakanka vos dešimt minučių, kad vėl atrasčiau grožį gyvenime.

Dalyvavai TV3 talentų konkurso atrankoje. Kaip pati save įvertintum?

Kai pamačiau vaizdo įrašą internete, labai apsidžiaugiau, nes iki tol savęs scenoje niekada nemačiau. Žiūrėdama jį, sėdėjau ir analizavau. Galvojau apie viską, ką padariau gerai, o ką ne taip. Tai labai gera medžiaga mokymuisi. Žmonės sakė, kad dainavau gražiai ir viskas buvo puiku, tačiau man atrodo visiškai kitaip. Manau, kad nusidainavau, ir labai smarkiai. Nes šiaip didžioji dalis klausytojų, stebėdami pasirodymą, vertina jį tik tiek, kiek pamato ar išgirsta. Jie nevertina manęs pačios, jie vertina tai, ką pademonstruoju. Tačiau pati žinau, kad galėjau pasirodyti kur kas geriau. Tai buvo mano pirmoji patirtis prieš tiek daug akių, todėl jaudulys padarė savo.

Labai kritiškai save vertini. Kodėl?

Tai sveikas atlikėjo požiūris. Kritika, kad ir kokia ji būtų, yra tarytum postūmis į priekį. Ji padeda tobulėti, nes iš klaidų mokytis patartina. Jeigu tikėčiau visais, kurie man sako vien gerus žodžius, greitai iš manęs, siekiančios aukštumų muzikoje, nieko neliktų. Labai džiaugiuosi, kai mane kritikuoja. Geriausia kritikė yra mano mama. Ji visada paaiškina, kas buvo ne taip, kur suklydau, o kur padariau kažką ne iki galo. Ji niekada be reikalo negiria, todėl jos žodžius labai vertinu. Jai esu dėkinga už tai, kad išmokau realiai pasverti tai, ką sugebu. Ir aš ją labai myliu.

Atrankoje atlikai dainą "Oh Happy Day". Tai gospelo stiliaus muzika. Tau patinka krikščioniškoji muzika?

Ne. Tos dainos nereikėtų sieti vien su religija. Pati nesu tikinti ir jokios sakralios reikšmės, susijusios su ta daina, man nėra. Dainą ne kartą išbandžiau koncertų metu mokykloje ir kitur. Manau, kad man ji labai tinka. Visi kiti galvoja panašiai. Anksčiau mokykloje kai kurie žmonės mane labiau atpažindavo net ne kaip Eglę, o kaip panelę, kuri dainavo "Oh Happy Day".

Kokios muzikos klausaisi apskritai?

Mėgstu ritmenbliuzą, džiazą, soulą... Labai myliu Alicia Keys. Ir tuo mano muzikinės užgaidos baigiasi. Draugai dažnai sako, kad klausausi muzikos, pagal kurią veikiau verkti galima, o ne linksmintis, tačiau mano skonis kitoks. Niekada nepatiko "bumčikai" ir visa pigi elektroninė beprotybė. Dar labai patinka Tina Turner. Domėjausi jos gyvenimo istorija, žaviuosi ja kaip atlikėja visomis prasmėmis. Man patinka, kaip ji elgiasi scenoje, kaip ji myli muziką. Jos meilė muzikai panaši į manąją.

Kokias dainas planuoji atlikti vėliau?

Negalvojau apie tai. Bent kol kas. Dainas kiekvieną kartą pasirenku spontaniškai. Labai retai žinau, ką dainuosiu. Ilgai galvoju apie jas, ieškau tinkamų variantų, repetuoju jų labai daug. Ir kaip visada iki pačios paskutinės akimirkos dėl dainos neapsisprendžiu. Paskutinė mintis, šovusi į galvą, ir būna tai, ką padarau. Apie "Oh Happy Day" irgi ilgą laiką nežinojau (juokiasi).

Galbūt žadi viešai atlikti ir savo kūrinius?

Bent šiuo metu esu tvirtai apsisprendusi savo kūrybos nerodyti. Turiu tam priežasčių. Bent "Lietuvos talentų" konkurse mano autorinių darbų tikrai nebus.

Dainavai solo. Gal žadi sudainuoti su muzikine grupe?

Šiame projekte demonstruoju savo gabumus ir manau, kad turėčiau į priekį eiti viena. Grupė būtų papildomas stresas, nes turėčiau rūpintis ne tik savimi, bet ir visais kitais. Man vienai lengviau susikaupti. Kitu atveju jausčiau atsakomybę už kitus scenoje, o jeigu kažkas pridarytų klaidų, tai nuo to nukentėtų tik mano pasirodymas. Todėl planuoju ir toliau dainuoti viena ir grupės nekviesti.

Muzika yra tokia veikla, kuri atima marias laiko. Kaip iki šiol sekėsi derinti mokslus ir muzikavimą? Ką dažniau tenka aukoti?

Jeigu atvirai, tai per visus mokslo metus prie knygų rimčiau nesėdėjau nė karto. Žinoma, mokiausi, tačiau kai kalbama apie mokslus - uolia manęs nepavadinsi... Tačiau iš esmės mokytis man sekasi. Manau, taip yra todėl, kad muzikinis išsilavinimas labai smarkiai išugdo logiką ir atmintį. Esu įpratusi atsiminti reikšmes ir suvokti esmę bei padarinius. Suprantu skirtumus ir apibrėžimus, todėl mokykloje man tai labai padeda. Todėl aš išvengiu mokykloms būdingo "kalimo". Man užtenka porą kartų išgirsti, ir aš puikiai viską suprantu.

Ką galvoji daryti po kelerių metų? Dainuoti ir toliau, siekti aukštesnių karjeros pakopų ar tai tėra savotiška pramoga, laiko leidimas, ir galų gale viską mesi?

Į dainavimą žiūriu labai rimtai ir ateityje planuoju siekti profesionalumo. Noriu dainuoti ir toliau, tuo tikrai neabejoju. Kartą sapnavau, kad esu scenoje kartu su grupe, į mane akinamai tvieskia šviesos, stoviu su mikrofonu rankose. Prieš mane - tūkstančiai žmonių, kurie ploja, ošia ir džiaugiasi. Jaučiausi nuostabiai. Jaudulys ir vidinis stresas prieš pat pasirodant man yra neapibūdinamai malonūs. Suvokiau tokias emocijas sapne, tačiau tai tėra iliuzija. Galiu tik bandyti įsivaizduoti, koks malonumas būtų tai patirti iš tikro. Kol kas tas sapnas yra mano tikslas ir dirbsiu tol, kol pasieksiu tokias aukštumas. Dainavimas man yra didžiausia gyvenimo meilė ir prioritetas. Taigi jo neapleisiu, tęsiu ir toliau. Dėl mokslų, manau, kad važiuosiu į užsienį. Dar nesu tikra, ką būtent studijuočiau, tačiau kelis variantus jau turiu. Bet viskas dar ateis, esu jauna ir kai kas ateityje, be abejonės, keisis. Neskubu gyventi.

Per pasirodymą talentų konkurse tau plojo net vaikinas su rankos gipsu, Marijonas Mikutavičius stovėdamas tau skyrė ovacijas, žmonės šoko ir dainavo. Viskas buvo panašu į tavo sapną.

Išėjus į sceną labai jaudinausi ir drebėjau. Buvo tikrai baisu. Pradėjau dainuoti, ir kai publika atsistojo, mano pirma mintis tada buvo: "Kas čia vyksta?" Tikrai nesitikėjau nieko panašaus. Maniau, padainuosiu, jiems patiks, paplos man, ir viskas. Padainavusi ir pabėgusi nuo scenos pirmą kartą pajaučiau kažką tokio. Apskritai apie tai sunku kalbėti, nes užkulisiuose norėjau tik atsigerti, ieškojau vietos, kur atsisėsti ir nusiraminti. Galvojau, kad nualpsiu, jaučiau širdies dūžius visame kūne. Tai buvo labai tikra ir man, kaip atlikėjai, euforiška. Dėl šio periodo gyvenime esu labai laiminga.