Kodėl televizija pamiršta, kad Lietuva jūrinė valstybė?

Vytautas GRUBLIAUSKAS:

- Pradėti reikia nuo to, kad televizija yra viena iš pačių įtaigiausių informacijos sklaidos priemonių. Tai, kas rodoma televizijoje sistemingai, turi vieną rimčiausių poveikių.

Apie Lietuvą kaip apie jūrinę valstybę, matyt, dabar vis dar kalbame daugiau, negu darome ar padarome. Tai, kad turime uostą, kad jis puikiai ir sklandžiai veikia, kad uostas ir miestas randa kalbą beveik visais klausimais, nors ir diskutuodamas, rodo, kad einame jūrinės valstybės keliu ir gana sparčiai, energingai bei sėkmingai.

Kitas klausimas - ar pakanka suvokimo ir supratimo, kad esame jūrinės valstybės piliečiai? Aš manau, kad to tikrai nėra per daug ir turėtų būti daugiau. Televizija šiame kontekste galėtų suvaidinti jei ne lemiamą, tai tikrai labai svarbų vaidmenį. Tai, kas rodoma per televizorių, ypač laidos, kurios turi tęstinumo pobūdį, padeda suvokti, pažinti ir atrasti, kad Lietuva yra ne tik valstybė prie jūros, bet ir jūrinė valstybė. Drąsiai sakau, kad kuo televizija bus aktyvesnis žaidėjas šiame procese, tuo mūsų sąmonėje ir pasąmonėje greičiau įsitvirtins samprata, kad esame jūrinės valstybės piliečiai, taip pat suprasime uosto bei jūros svarbą.

Lietuvoje dar yra labai daug žmonių, kuriems jūrinės valstybės samprata asocijuojasi su deginimusi paplūdimyje Klaipėdoje, Palangoje ar Nidoje, maudymusi jūroje. Natūralu, kad vasarą naujienos apie Klaipėdą ir pajūrį būna susietos su pramogomis. Tai nėra blogai, bet kalbant apie jūrinės valstybės šerdį, uostamiestį, Klaipėdos uostą kaip vieną iš pagrindinių Lietuvos ekonomikos variklių, tų žinių trūksta tiek žiemą, tiek vasarą. Informacinės medžiagos stoka labai jaučiama. Nacionalinis transliuotojas priklausomai nuo sezoniškumo dėmesį tam skiria, komercinės televizijos turi kitą užduotį.