Keiksmažodžių lavinos televizijoje - normalu?

Albinas DRUKTEINIS:

- Keiksmas keiksmui nelygu. Galime naudoti gatvės kalbą arba keikdamiesi sakyti „žalia rūta“, ir vis tiek emocijos bus matyti. Kalbėtojas sprendžia, kiek jis viešai nori parodyti emocijas, kuriomis kaip nors paveiktų klausytoją. Vis dėlto gatvės keiksmų vartoti televizijoje nederėtų.

Kartais netaisyklingai kalbama, keikiamasi norint įsijausti į tam tikro sluoksnio vaidmenį, parodijuojant. Jeigu parodijavimas ryškus, lengva tai suprasti, tuomet čia nėra nieko blogo, bet tai vis tiek yra vieša kalba ir reikia pagalvoti apie žiūrovus ir klausytojus. Niekada negali žinoti, kaip tave supras, kaip priims, kokį tai poveikį turės.

Televizijos laidas žiūri įvairaus amžiaus, įvairaus supratimo apie kultūrą žmonės. Vieni tą patį dalyką vertina neigiamai, kiti gali pamanyti, kad tai yra pavyzdys, kurį norėtųsi pamėgdžioti. Rizikinga į laisvę paleisti neatsakingą žodį. Geriau rinktis švelnesnį, nekaltesnį žodį reikšti ekspresijai.

Tiesa, kalbėtojų lūpose yra ir lietuviškų keiksmų. Vartojami visokie „rupūžėle“ ar žemaitiškas „žalty“. Pavyzdžiui, profesorius Bumblauskas vartoja ryškų, regionišką keiksmažodį „žalty“. Yra tokių, kurie turi tokių pagražinimų kaip „rupūžėle“. Jis turi mažybinę formą, tai dar švelniau skamba. O jeigu ir be tos mažybinės formos, tai visiškai nekaltas žodis, visur tinkantis.

Televizija mažai galvoja apie klausytojų skirtumus. Trūksta atsargumo, pagalvojimo apie žiūrovus ir klausytojus. Jeigu kalbėtojui rūpi santykis su klausytoju, jis visada pagalvos apie kalbinę raišką.

O taikytis prie prastos auditorijos nėra gerai. Deja, televizija, radijas taikosi prie prastos auditorijos. Galbūt ta prastesnioji dalis gali būti didesnioji. Tai apsunkina, visgi radijas ir televizija yra tokia institucija, kuri turėtų kelti žiūrovus į viršų, o ne taikytis prie jų, leistis pačiam.

Parengta pagal priedą „TV publika“