Edvardo Žičkaus svajonė - pakalbinti Madoną

Kodėl garsūs žmonės, didžiausios žvaigždės atveria savo namus, pasakoja apie savo jausmus, kartais net su intymiomis smulkmenomis daugiatūkstantinei televizijos žiūrovų auditorijai? Kaip asmeninio gyvenimo užraktą atrakina TV3 laidos "Kai
norisi geriau. Domus galerija" žurnalistas bei prodiuseris Edvardas Žičkus?

Krizės metu norėti geriau tapo nepopuliaru, visi nori, kad tik blogiau nebūtų. Kodėl būtent dabar ėmėtės kurti laidą "Kai norisi geriau. Domus galerija"?

Manau, kad gyvendami tokiu sunkiu laikmečiu, žmonės ir taip pavargsta nuo problemų, negatyvių emocijų. Manau, kad dauguma įsijungę televizorių nenori girdėti žodžių "krizė", "sensacija", "skandalas". Aš ir pats po darbo nenoriu per televiziją matyti kriminalinių siužetų, ašarų. Noriu gerų emocijų, gražių vaizdų, protingų žmonių minčių. Todėl šios laidos herojai - tai žmonės, kurie nusipelno pagarbos, kurie pasiekė geresnio gyvenimo savo talento ir pastangų dėka. Šioje laidoje nėra ir nebus burtininkų, dirbtinių žvaigždžių, nebus pokalbių apie šuniukų šukuosenas ar pripumpuotas krūtines.

Domėtis kitų žmonių gyvenimo būdu - tai taip moteriška. Tikriausiai ir jūsų žiūrovų auditorija daugiausiai moteriška. Kodėl jūs, žurnalistas - vyras, nekuriate vyriškos laidos, pavyzdžiui, apie sportą ar automobilius?

Deja, turiu paneigti jūsų nuomonę, jog gyvenimo būdo laidų auditorija - moteriška. Laidą "Domus galerija. Kai norisi geriau" labiau žiūri vyrai nuo 25 iki 40-ies metų amžiaus ir vyresni nei 50-ies metų. Galbūt todėl, kad šioje laidoje pasirodo labiau vyrams įdomūs herojai, pavyzdžiui, vienoje laidoje apie savo karjerą ir asmeninį gyvenimą pasakojo legendinis krepšininkas Mindaugas Lukauskis.

Prakalbinti žmones apie jų darbą, karjerą nėra sudėtinga, tačiau kaip jūs sugebate nuplėšti skraistę nuo uoliai slepiamo asmeninio gyvenimo?

Tai didysis menas! Iš tiesų žmonės labai noriai pasakoja apie savo darbą, tačiau asmeninį privatumą linkę saugoti. Manau, kad čia svarbus asmeninis faktorius. Žurnalisto ir filmuojamo žmogaus santykis. Juk jis pasakoja apie save ne televizijai, ne kamerai, o konkrečiam žurnalistui. Dažnai pokalbio su vienu ar kitu žmogumi reikia ilgai laukti, kol susiklostys palankios aplinkybės, situacija. Vieno siužeto man yra tekę laukti ketverius metus.

Kiti sutinka galbūt tik dėl to, kad nusibosta mano prašymai ir įkalbinėjimai. Kartais žmonės sutinka kalbėti ir apie itin asmeniškus dalykus, galvodami, jog jų istorija galbūt bus gera pamoka kitiems žmonėms. Kartais norėdami užbaigti neteisingai nušviestą istoriją, sutinka pasakyti tiesą. Būna įvairių situacijų, tačiau svarbiausia yra herojaus pasitikėjimas žurnalistu. Pasitikėjimas neateina staigiai. Aš dirbu televizijoje beveik 10 metų ir niekada neieškojau kabliukų, filmuodamas siužetą. Jeigu kalbu su žmogumi apie namus, jis nepamatys per televiziją siužeto apie, tarkim jo paauglystės meiles, apie kurias nebuvo kalbėta. Todėl bet kuriam pokalbininkui po laidos galiu drąsiai pažvelgti į akis. O su kai kuriais esame netgi tapę artimais bičiuliais.

Koks siužetas jums labiausiai įsiminė, sukrėtė?

Prieš ketverius, gal penkerius metus plačiai nuskambėjo viena istorija. Apie lietuvę moterį, kuri Didžiojoje Britanijoje ištekėjo už musulmono, paskui jiedu išsiskyrė, jis pagrobė jų du vaikus ir išsivežė į Maroką. Tai buvo 6 dalių pasakojimas, kurį filmavome 2 mėnesius. Į pagalbą pasitelkėme teisininką iš Lenkijos, kuris padėjo ieškoti vaikų, deja, ši istorija neturėjo laimingos pabaigos. Šis pasakojimas apie aklą meilę, apie liūdnas jos pasekmes mane labai sukrėtė.

O kokio siužeto laukėte ketverius metus?

Laidoje "Nuo... iki", kurioje dirbau septynerius metus, mano paskutinis reportažas buvo apie smuikininkę ir dainininkę Astą Paulauskaitę. Dabar ji pristatinėja savo kūrybą garsiausiose Londono salėse ir yra labai žinoma atlikėja Europoje. Siužetas buvo apie tai, kaip ji to pasiekė. Ji gyveno Lietuvoje, grojo orkestre ir nieko daugiau negalėjo pasiekti. Sulaukusi 30-ies, ji susikrovė lagaminus, išvyko iš Lietuvos ir per ketverius metus įrodė, kad sugeba daugiau. Tada ji iš Lietuvos nesulaukė jokios pagalbos ir kalbėti apie savo kūrybinį kelią nenorėjo. Ketverius metus aš vis važinėjau pas ją į Londoną, ir vis filmuodavau. Kol galiausiai, kai nufilmavau jos koncertą pilnoje salėje, ji sutiko papasakoti savo istoriją. Šis siužetas ir man asmeniškai buvo labai didelė satisfakcija. Juo baigiau savo darbą laidoje "Nuo... iki"

Kas jus paskatino keisti savo gyvenimą, pereiti į kitą televiziją, išbandyti prodiuserio darbą?

Girdėjau, kad darbą reikia keisti kas 7-erius metus. Laidoje "Nuo... iki" aš užsisėdėjau ilgiau. Man pačiam norėjosi naujų iššūkių. Todėl ryžausi imtis prodiuserio darbo.

Vis dėlto nepakeitėte visko iš esmės. Prisiėmęs prodiuserio atsakomybę vis tiek ir pats kalbinate žmones, kuriate siužetus.

Dažnai dėl to susilaukiu net ir pašaipos. Neva prodiuseriui dirbti žurnalisto darbą gėda. Aš manau, kad tai yra žurnalisto duona, ir niekada jos neatsisakysiu. Aš esu žurnalistas, ir man patinka tai daryti.

Pirma jūsų prodiusuota laida buvo "Paparacai". Medžiojote sensacijas. Ką jums reiškia šis žodis?

Šiandien sensacija būtų Astos Valentaitės išpažintis. Taip pat būtų sensacija, jeigu koks nors žinomas vakarėlių liūtas pasivaikščiotų po Vilniaus centrą su vibratoriumi po pažasčia, tačiau yra ribos, ko aš niekada nedarau.

Kokios?

Labai nenorėčiau, kad įsižeistų koks nors ponaitis Minedas, bet aš niekada nedaryčiau siužeto iš žmogaus bėdos.

Ar turite svajonę, tikslą pakalbinti kokį nors herojų, nufilmuoti kokį nors siužetą?

Norėčiau pakalbinti Madoną. Manau, kad tai viena ryškiausių asmenybių pasaulyje, kurios gyvenimas ir karjera įdomi ir man, ir mano mamai, ir mano močiutei. Toks interviu man būtų tikra sensacija.

Papasakokite truputį apie save. Ką veikiate po darbo? Kokie jūsų pomėgiai?

Man patinka gaminti valgyti. Labai patinka vanduo, galėčiau gyventi baseine. Didžiausia mano silpnybė - kelionės. Keliavimas man tai ir minčių pravalymas ir idėjų generavimas. Man net nesvarbu, kur važiuoti: į Ameriką, Turkiją... Kartą su su drauge nusipirkome bilietus į Kiniją. Neturėjome jokio plano, jokių žemėlapių, tiesiog nuskridome ir tris savaites keliavome.

Jurga PETRONYTĖ