Aušra Štukytė: Televizijos aktoriai nėra antrarūšiai

- Išgirdus pasiūlymą, pirma mintis buvo - taip, noriu. Net nebuvo kada pagalvoti. Tik paskui staiga supratau, į ką veliuosi ir kad dėl to reikia pasitarti su saviškiu, nes rudenį planuojame vestuves. Tačiau šeimoje vienareikšmiškai buvo pritarta mano sprendimui, nes visi namiškiai žino, kad aš labai mėgstu šią sporto šaką. Draugas sakė, kad laimina mane, o vestuvėms kaip nors atrasime laiko.

- Koks iki šiol buvo tavo santykis su šokiu?

- Šokau tik tiek, kiek mus mokė įstojus į aktorinį Akademijoje, bet tai tebuvo bendras viso kūno paruošimas. Rimtai nesu prisilietusi prie šokio nei vaikystėje, nei paauglystėje. Mano kūnas yra kiemo kūnas - bėgiojau, žaidžiau indėnus ir po medžius karsčiausi. Vaikystėje man neteko prisiliesti nei prie dailės, nei prie muzikos, nei prie šokio.

- Jau po truputį repetuojate. Ar kaip nors pasikeitė suvokimas apie šokį?

- Jei sąžiningai, tai maniau, kad bus lengviau. Net nenutuokiau, kaip tai yra sunku ir kiek darbo tai kainuoja. Dabar visa tai žinodama, ilgiau pasvarstyčiau, ar dalyvauti.

- O kas sunkiausia?

- Kol kas man viskas yra sunku. Ritmo pojūtis. Be muzikos viskas lyg ir išeina, bet užtenka įjungti muziką ir viskas sugriūna. Reikia pradėti išmokti skaičiuoti arba jausti.

- Dėl ko labiausiai nerimauji?

- Labiausiai bijau nuvilti partnerį, organizatorius. Norisi, kad ir mama džiaugtųsi per televizorių žiūrėdama.

- Kokia esi mokinė ant parketo?

- Jei ir pykstu, kai kas nors neišeina, tai tik ant savęs, bet visai rankų nenuleidžiu. Kai labai sunku - tris kartus įkvepiu, dar kartą, ir tiek. Esu optimistė. Tai padeda ir ant parketo.

- Rudenį būsi užsiėmusi šokiais, ar jie netrukdys aktoriniams darbams?

- Nemanau, kol kas viską puikiai suderinu. Iš savo draugų patirties žinau, kad laiko teks vogti iš artimųjų.

- Daug filmuojiesi serialuose. Kokių pranašumų ir trūkumų turi darbas TV filmavimo aikštelėje?

- Kol kas nepastebiu jokių trūkumų. Teatre, šiaip ar taip toje didžiojoje scenoje, manęs senokai nebuvo. Manau, kad protingi režisieriai apie knygą nesprendžia iš viršelio. Tad jei kas norėtų, pakviestų. Vienintelis trūkumas yra tas, kad meno žmonės įtariai žiūri į aktorius, įlindusius į televiziją. Jie žiūri kaip į antros rūšies aktorius. Man pačiai tai skamba kvailai, nes taip nėra. Aktorius yra aktorius, jis prisitaiko, o padidėjęs žmonių dėmesys manęs neerzina. Jei kada nors pradės, reikės smegenėles tvarkytis.

- Dažnai užkalbina gatvėje nepažįstami, stebi parduotuvėje, kokį pieną renkiesi?

- Kai seriale „Moterys meluoja geriau“ atsirado Vilma, labai pajutau, kaip padidėjo dėmesys. Žmonės net kreipdavosi į mane „Vilma“, klausdavo, ar bus serialas, kaip veiksmas vyks vėliau. Reagavo kaip į pažįstamą. Aušra buvo jau išnykusi.

- Minėjai, kad menininkai į televizijoje vaidinančius aktorius žiūri gan neigiamai, o kaip pati žiūri į televizijoje vaidinančius ne aktorius?

- Puikiai. Tegu tik eina ir vaidina. Jiems juk tai labai malonu daryti. Man teko vaidinti laidoje „Dzin“ kartu su Oksana Pikul ir Ieva Stasiulevičiūte. Man reikėjo pasitempti prie tų mergaičių. Jei mes, aktoriai, linkę pabambėti, tos mergaitės dėl to, kad jaučiasi nevisavertės, daro viską pilna koja ir atiduoda 100 procentų savęs. Pamenu, žiūrėjau į jas ir galvojau: štai ką mes pamirštame - kaip mums šis darbas patinka. O ar jiems sekasi, ar ne, priklauso nuo režisieriaus, kaip jis sugeba paaiškinti, ko reikia.

- Rutina įtraukia aktorius?

- Labai. Kaip sakė Mažasis Princas, reikia pagauti tą baobabą ir kuo greičiau išrauti, nes kuo ilgiau jam leisi įsišaknyti, tuo bus sunkiau. Rutina tikrai įtraukia - tas pats serialas, tie patys žmonės, dirbi be savaitgalių ir imi suprasti, kad tau nebepatinka tai, dėl ko visą gyvenimą stengeisi ir kovojai. Tada reikia sustoti, įkvėpti, iškvėpti ir iš naujo pamilti savo darbą.

- Ar dar yra išlikęs bohemiškas požiūris į aktorystę?

- Jis nyksta. Kuo toliau, tuo labiau. Jauni žmonės, atėję studijuoti, yra visai kitokie negu kokios trys kartos prieš mane. Jie labai profesionaliai žiūri į ateitį. Man pačiai labai patinka išlaikyti tokią pusiausvyrą tarp tos bohemiškos nuotaikos ir racionaliosios. Džiaugiuosi, kad tai pavyksta.

- Su kokiais mitais, sklandančiais apie aktorius, susiduri?

- Vienas tokių - kaip žinoti, ar tu tikrai tą jauti, ką sakai, ar tik vaidini. Aš gyvenime apskritai nemoku vaidinti. Kartais atsiduriu tokiose situacijose, kuriose lyg ir praverstų mano aktoriniai sugebėjimai, bet jie kažkur dingsta. Ar reikėtų paflirtuoti su policininku, ar dar ką nors, man nieko neišeina. Turiu draugių, kurios puikiausiai moka tomis moteriškomis gudrybėmis pereiti tuos kelius, o man neišeina.

- Kokios yra aktorių profesinės ligos?

- Blogiausia būna, kai sustoji ir nebetobulėji. Pasieki daug, o paskui nebedarai nieko. Neberandi laiko pasižiūrėti į save iš šalies. Visi atrodo kvailesni negu tu pats. Tai yra baisus dalykas, prasideda degradacija. Be to, aktoriai yra labai jautrūs žmonės. Tas jautrumas gyvenime kartais trukdo. Maniškis sako, kad gyventi su manimi - kaip su kokia itale. Bet užtat nenuobodu. (Šypsosi.)

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"