"Amaya" - balansavimas tarp nykumo ir gilios prasmės

Latvių režisierius Maris Martinsons Lietuvoje garsiausiai nuskambėjo dar 2008 metais, kuomet pristatė savo darbą "Nereikalingi žmonės". Naujajame M. Martinsons filme "Amaya" pagrindinių aktorių gretose ir vėl šmėkščioja bene garsiausia Lietuvos muzikinė asmenybė, vis dažniau pasinerianti į teatrą ar kiną, - Andrius Mamontovas. Beje, esu šio atlikėjo gerbėja, tačiau šiame filme jis niekaip neprilipo. Gal dėl bandymo šnekėti taisyklinga anglų kalba, dėl ko kartais buvo pamirštama vaidyba, trūko ugnies. O galbūt negali susikaupti ir žiūrėti į A. Mamontovą, kaip į šio filmo herojų, nes tiesiog matai jį kaip A. Mamontovą.

A. Mamontovas vaidina europietį romantiką Polą, kuris po išsiskyrimo su mylimąja leidžiasi į klajones po pasaulį. Aplankęs daugybę šalių, jis galų gale atsiduria Honkonge ir užsirašęs į masažo kursus pakliūna į keistos rytiečių šeimynėlės gyvenimo sūkurius.

Pristatant juostą sakoma, jog filme tyrinėjamas ne tik žmogiškųjų santykių žemėlapis, bet ir kultūriniai Rytų ir Vakarų skirtumai, kasdieniame gyvenime išvirstantys į komiškas, kartais absurdiškas situacijas. Komiškos situacijos keistoje šeimynėlėje išties subtilios ir verčiančios susimąstyti. Moteris Amaya jau daugelį metų gyvena su savo vyru, kuris tikras tradicinio komiško sutuoktinio pavyzdys - nuobodyla ir bambeklis, užstrigęs kasdieniame gyvenimo rate. Jam labiausiai rūpi didžiulis laikrodis ir stebeilėjimasis į televizorių. Amaya lyg ir norėtų ko nors kito - su kažkuo nuoširdžiai pasikalbėti ar tiesiog išeiti į miestą pavakarieniauti.

Scenos šeimynėlės namuose išties stebina ir kartais verčia nusikvatoti. Vien ko verta vyro panika išgirdus, jog laikrodžiui tiksint girdisi papildomas keistas garsas, ar begalinis džiaugsmas, nes sūnus įsidarbino žuvies rūšiuotoju - juk tiek ilgai svajojo apie jūrą. Tačiau ir čia išlenda filmo lietuviškumas, kurį tikriausiai pastebime dažname su tautiečiais susijusiame filme - statiški vaizdai trunkantys gerokai per ilgai. Pavyzdžiui, tas pats tiksintis laikrodis, kuris viename kadre rodomas tiek ilgai, kad ima žiovulys, ar už lango pliaupiantis lietus, kuris rodomas net kelis kartus ir trunka tiek, kad laisvai galėtum ir snūstelėti minutėlę. Suprantamas režisieriaus noras pateisinti pavadinimą - juk "Amaya" reiškia "naktinį lietų", tačiau būtų užtekę ir trumpesnių kadrų. Čia netrūksta ir tylos. Sunku susikaupti žiūrint filmą, jei didžiąją laiko dalį su nekantrumu lauki, kol kas nors kažką pasakys. Nors filmo ir negali pavadinti lietuvišku, šios detalės jo stilių padaro būtent tokį.

Scenos su A. Mamontovu ir jo herojaus netikėtai vėl sutikta mylimąja, su kuria istorijos pradžioje išsiskyrė, atrodo pernelyg slegiančios, pasyvios ir sunkiai suprantamos. Teigiama, jog "Amaya" - meilės istorija, tačiau romantikos ir šviesių jausmų čia nesitikėkite. Labiau jaučiama vienatvė ir nusivylimas. O kitos Polo sutiktos moterys išvis neatrodo galinčios sužadinti jo romantiškus jausmus.

Žinoma, filmas turi prasmę, tačiau arba ji pasislėpusi itin giliai, arba yra pernelyg paviršutiniška. Tačiau tikrai negali sakyti, jog filmas neturi idėjos ar neslepia savyje įdomių minčių. Siužetas, nors ir sunkokai suprantamas, tačiau originalus, atrasti kitokie požiūrio kampai. Tik galėjo būti įvilktas į kiek prieinamesnį ir dinamiškesnį apvalkalą, pritrūko šiek tiek veiksmo. Šis filmas visiems turėtų pasirodyti skirtingas - vieniems nuobodus, kitiems itin gilus, tretiems tiesiog vidutiniškas. Visgi abejingų neturėtų palikti, o nesitikintiems nieko stebuklingo, galbūt ir visai patiks.