Žmogus ar žvėris?

Žmogus ar žvėris?

Noras sutramdyti žvėrį žmoguje yra senas kaip pasaulis. "Žmogaus protas primityvus. Jis nepadaro mūsų žmonėmis. Neišlavinti ir nemokyti mes - gyvuliai. Net ir išmokyti mes gyvuliai. Pagrindinis žmogaus dresuotojas - kultūra. Ir vienintelis žmogaus pranašumas yra tas, kad jis tarp savo gentainių gyvūnų karalijoje - lengviausiai dresuojamas."

Tai - tekstas iš lektoriaus Aleksandro Nevzorovo paskaitos. Taip, tas pats, kuris talkino sovietiniam OMON, trypiant mūsų Nepriklausomybę, sukūrė šmeižikiškai nedorą filmą apie lietuvių laisvės troškimą "Mūsiškiai" ("????"), aktyviai veikė imperijos pusėje, žudant čečėnus... Civilizuotas žvėris, o kalba apie kultūrą. Bet aš ne apie tai.

Apie dalyvius

Viena efektyviausių kultūros formų yra teatras. Žmogus nuo neolito laikų, kalbėdamas kito vardu, pamatydavo ir savo dvasios bėdas, pratindavosi girdėti ir įsiklausyti į kito vargą. Ir taip pamatydavo, kad už žmogaus yra dar kažkas už jį didesnis. Bet ne kultūra. Ir ypač reikšminga į savikūros procesą įtraukti ir jauną žmogų - gimnazistą, studentą.

VAZA. Pagrindinis prizas, tautodailininkų dailiai išdrožta vaza, vienbalsiai skirta Gargždų laisvalaikio centro jaunimo teatro trupei. Asmeninio archyvo nuotr.

Visa laimė, kad savu laiku prof. Vytautas Jakelaitis įžvalgiai numatė Lietuvos mokyklinio teatro svarbą ir, kuriantis Klaipėdos universitetui, įsteigė mokyklinio teatro režisūros specializaciją drauge su lituanistika. Tokio darinio niekur kitur nerasite.

O, kaip sunku artėti prie žmogaus, kaip sunku atsiplėšti nuo žvėries! Tačiau žmogų reikia kurti visomis galiomis.

Šį kartą, dr. Jūratės Grigaitienės valia, Klaipėdos universiteto pašaukti į mokyklinių teatrų festivalį "Aitvarai 2016", kuris vyko lapkričio 25 dieną, iš visos Lietuvos į Klaipėdą su savo teatrais sugužėjo aštuoni pasišventėliai, kurie turi Dievo įspaustą ženklą - gebėjimą kurti žmogų: Rimutė Svitytė, Rasa Rusteikienė, Jolanta Kazlauskienė, Algis Želvys, Audra Lenkauskienė, Auksė Antulienė, Laimonas Dirškus, Virginijus Milinis. Visi jie - Klaipėdos universiteto absolventai, mokytojai režisieriai. Kartu su jais - ir jaunieji aktoriai, jų mokiniai.

Svarbu pabrėžti, jog mokyklinio teatro misija: žaidžiant surasti ir atskleisti įgimtus vaiko gebėjimus.

Pajūrio ženklai

Režisierė R. Svytytė E. Mieželaičio legendos pagrindu sukūrė sceninę pasaką "Neringa, žvejo dukra". Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro vaidybos studijos mokinukams buvo sukonstruota žaidybinė aikštelė prie jūros.

AKIMIRKA iš spektaklio "Sudie, idiotai". Asmeninio archyvo nuotr.

Viską darė patys vaikai: judindami dideles drobules imitavo jūros bangas, iš sumestų į krūvas, kažkuo prikimštų maišų sukūrė smėlio kopas. Pajūrio ženklai ir ne tik. Pasislėpdami po banguojančiomis drobulėmis jie paniro į jūrą ir vėl iškilo. Vaizduotė atkūrė žinomus pasaulius, o fantazija sukūrė naujus.

Tauragės Pilies teatras (rež. J. Kazlauskienė) pristatė neregėtą teatro ir kino derinį. Jau daugelį metų Tauragės vaikai su savo teatru atlieka lietuvių kultūros ambasadoriaus vaidmenį Gruzijoje. Matėme, kaip lietuvaičiai įvairių Gruzijos miestų gatvėse šoka lietuvių ir gruzinų liaudies šokius, gruzinų kalba vaidina trumpas sceneles, o juos apsupusios minios ploja. Į Klaipėdos festivalį atvykęs choreografas Zaza Šalamberidzė kalbėjo apie Gruzijos karą ir Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus vizitą į priešų apšaudomus jų miestus. Gruzija to negali pamiršti. Režisierės skatinami, vaikai išmintingu veidu atsigręžia į žvėrį.

Kaip suvaidinti laimę?

Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija viena pirmųjų Respublikoje dar 1993 m. įsisteigė teatro klases, kas antrus metus organizuoja analogų nei Lietuvoje, nei Europoje neturintį jaunųjų dramaturgų konkursą. Deja, šiais metais panevėžiečiai pasirinko ne savo, o esto R. Kudu pjesę "Rašinys, parašytas stovint ant galvos" (rež. A. Želvys).

DURYS. "Vaivorykštės" gimnazijos mokiniai sukūrė spektaklį "Nėra baltų durų" pagal Vytauto Račicko knygą. Asmeninio archyvo nuotr.

Festivalyje parodytas ir Audros Lenkauskienės, kuri dabar vadovauja Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro vaikų teatro kolektyvui, režisuotas spektaklis pagal D. Lipskerovo pjesę "Upė ant asfalto". Tai - labai įdomus ir stropiai parengtas darbas. Viename pokalbyje režisierė yra pasakiusi: "Matyti, kaip vaikas patiria atradimo džiaugsmą, yra vienas labiausiai džiuginančių dalykų mokytojo darbe. Pedagogas visada turi kilstelėti vaiką. Taip ir vyksta ugdymo procesas - pamažu kartelę keliant vis aukščiau ir aukščiau, tačiau nepamirštant, kad tai yra tik vaikas, o ne profesionalus aktorius."

Kretingos vaikų teatras turi gilias tradicijas, bet šį kartą savo spektakliu pagal R. Bredberio pjesę "Pienių vynas" (rež. A. Antulienė) išprovokavo geranorišką diskusiją. Draminė situacija lėmė, kad paaugliai turėjo vaidinti senukus, mažas mergytes ar kurti laimės mašiną. O kaipgi suvaidinti laimę? Teatras yra visai arti to: tėtis kartu su vaikais kuria žaislus, mama dengia kalėdinį stalą. Namai yra šeima, o šeima ir yra laimė.

Na, o Palangos Grubusis teatras atvežė pjesę suaugusiesiems.

Sužibėjo

Jau daugelį metų mokyklinio teatro megėjus stebina Gargždai. Šiais metais jie išsiskyrė ne tik dalyvių gausa, lietuvišku, jaunimui aktualiu repertuaru, bet ir teatrų skaičiumi.

Režisierė R. Rusteikienė apie dvidešimt "Vaivorykštės" gimnazijos jaunuolių įtraukė į spektaklį "Nėra baltų durų" pagal Vytauto Račicko knygą "Baltos durys".

SCENA. Spektalio "Upė ant asfalto" scena. Asmeninio archyvo nuotr.

Gargždų laisvalaikio centro jaunimo teatras savo spektakliu pagal Justo Tertelio kūrinį "Sudie, idiotai" (rež. Laimonas Dirškus) sukėlė pagundą pamąstyti, ko vis dar stinga daugumai mokyklinių teatrų? Ko reikia mokytis iš šio režisieriaus? Mes vis dar nesugebame valingai valdyti dėmesio, nemokame klausyti partnerio, neišnaudojame arba praleidžiame "tarputeksčius". Spektaklyje, gindamas jauną vaikiną, už kurį kalba irgi jaunas, labai charizmatiškas Karolis Norvilas, rodoma, kaip tai daryti.

Kažkas atsitiko ir jį apstojo. Sakoma, kad tiesa rami ir individuali, o netiesa isteriška ir kolektyvinė. Martynas sėdi, apsimeta abejingu, delsia ieškodamas tinkamo varianto, lyg loštų šachmatų partiją, ir staiga metasi į kitą plokštumą. Prisiminkite prostitutės, sutenerio, šlepečių sudeginimo scenas. Ypač sutenerio. Jį kaip stambų ryklį nuolat šmirinėdama lydi smulkmė, nusikaltėlių pasaulyje vadinama "šestiorkomis". Jiedu yra viena. Grupinis personažas. Nebūtų "šestiorkų", ir suteneris, ir visa scena netektų ne tik spalvų, bet sugriūtų visa sistema: iš vienos pusės teisuolių klanas, iš kitos - "šestiorkų" klanas, o tarp jų vienas Martynas.

FESTIVALIS. Lapkričio 25 d. Klaipėdos universitete vyko festivalis "Aitvarai 2017", į kurį sugužėjo daugybė teatrui neabejingų jaunuolių. Akimirka iš spektaklio "Šaunuolis iš vakarų pakrantės". Asmeninio archyvo nuotr.

Vėl apie žvėries iltis, vėl apie žmogiškumą, vėl apie kažką, stovintį už žmogaus...

Pagrindinis prizas, tautodailininkų dailiai išdrožta vaza, vienbalsiai skirta režisieriaus Laimono Dirškaus vadovaujamai Gargždų laisvalaikio centro jaunimo teatro trupei.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder