Rimas Tuminas: Šiandien pasaulyje nėra herojų

Prarasta didybė

„Prisiliesti prie senovės visada yra rizikinga. Keip rekonstruoti šį laikotarpį, atgaivinti jį, padaryti ne tik suprantamą žiūrovui, bet ir pripildyti emocijų, aistrų, priartinti prie šių laikų, sujaudinti pasakojimu? Kaip ištiesti ranką per amžinybę?“ - pristatydamas spektaklį retoriškai klausė režisierius R.Tuminas. Vis dėlto jam pavyko - taip teigia tiek teatro kritikai, tiek visa kūrybinė komanda, kuri savo įspūdžiais apie darbą šiame spektaklyje dalinosi praėjusią savaitę surengtoje spaudos konferencijoje.

Anot R.Tumino, šiandien Sofoklio tragedija „Edipas karalius“ skamba kaip istorija apie išėjusią kartą ir apie prarastą žmogaus didybę. „Kas šiandien yra herojus? Tokių nėra. Jų niekas nebeprisimena. Mūsų misija - juos grąžinti, priimti į savo širdį, kad neliktų išsigimimo“, - sakė režisierius. „Karalius Edipas“, pasak jo, yra istorija apie žmogų, kuris gali pripažinti savo klaidas, trūkumus, suprasti, kas jis, kodėl jis čia, iš kur jis ir ką daro. „Suprasti savo kaltę ir nubausti save - štai dėl ko tampama herojais. Šiandien tokių žmonių nėra - nei politikoje, nei gyvenime. Užuot prisiėmę kaltę sau, kaltina visus ir viską aplinkui, teisinasi. Nėra herojų, kurie nugyventų savo gyvenimą garbingai ir atsakingai. Kas yra atsakomybė? Ji yra ar nėra? Visi dabar viską daro ateičiai, savo vaikams, anūkams. Nesąmonė. Tai žema, tuo tik prisidengiama. Viską atidedame ateičiai... Kokiai ateičiai?“ - per spaudos konferenciją svarstė R.Tuminas.

Kova dėl nepriklausomybės

Paklaustas, kokias sąsajas jis įžvelgia tarp karaliaus Edipo ir šiandienio žmogaus, R.Tuminas sakė, kad Edipas, kaip ir šiuolaikinis žmogus, ilgą laiką buvo „neregys“. „Kažkas nori, kad ir mes nieko nematytume. Gerai, kad bent jau girdėti nedraudžia. Edipas ilgai gyveno apakintas šlovės, savo ambicijų. Keliolikos minučių praregėjimas tapo jo tiesos akimirka. Sofoklio tragedija yra unikalus ir pats nuostabiausias dramaturgijos šedevras“, - sakė režisierius.

Anot jo, būtent menas gali padėti praregėti ir išgelbėti nuo susinaikinimo. „Visai neseniai supratau - kai pasaulis kraustosi iš proto, kai aplink tiek isterijos, konfliktų, žmonės raute raunasi karo link, man nuo to darosi taip gera, taip saldu, jaučiuosi toks laisvas. Aš suprantu šitą žaidimą, jo menkumą, chamizmą. Pragaras dabar yra tuščias. Visi čia. Vaikystėje žinojau, koks yra pragaro adresas. Apačioje - pragaras, viršuje - rojus. Dabar taip nėra. Kodėl mes vieni kitų nekenčiame, vengiame? Nes mes visi iš pragaro, tik to nepastebime. Kas laimės - meilė ar pragaras? Man atrodo, kad šiandien šiose lenktynėse į priekį išsiveržė pragaras, o mums liko tik viena išeitis - išsigelbėti menu“, - kalbėjo R.Tuminas.

Pasak jo, užuot investavus į karinę, visagriaunančią techniką, reikėtų visą dėmesį sutelkti į jaunosios kartos kultūrinį išsilavinimą. Deja, niekas dėl to nekovoja. „Ir mes nekovosime, nerašysime jokių peticijų, nieko nedarysime. Tiesiog dirbsime savo darbą ir juos sugniuždysime. Jie yra laikini, praeis, jie yra mūsų priešai, stabdžiai mūsų svajonėms ir troškimams. O kokia šalis be svajonių? Kokie buvome vergai, tokiais ir likome“, - tvirtino režisierius. Jis teigė, kad Lietuva, šiemet švenčianti savo atkurtos nepriklausomybės šimtmetį, turėtų ne džiaugtis, o toliau kovoti. „Dabar ne švęsti reikia, dabar tik pradėti kovą dėl nepriklausomybės reikia. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą turime įrodinėti, kad esame nepriklausomi“, - teigė R.Tuminas.

Parengta pagal priedą „TV publika“