Ramūnas Kaubrys: "Teatre svarbu sukurti bendrystę"

"Ir dar vienas pamokymas: niekada nebijokime klausti, klausti, klausti. Kelią nueina einantis, atsakymus randa klausiantis. O kai kada pats procesas klausti, ieškoti atsakymų yra svarbesnis nei rezultatas, pasakytų japonas, visada labiau vertinantis kelią nei, sėkmingai baigus kelionę ir pasiekus jos tikslą, beldimą į vartus", - tarp šūsnies lapų atrado ir garsiai paskaitė pašnekovas. Taigi ieškome atsakymų ir mėgaujamės saulėta popiete Muzikinio teatro vadovo retą laisvą akimirką.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte per penkerius vadovavimo metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Nėra lengva įvardinti konkrečius iššūkius, kadangi jų - labai daug. Drįsčiau teigti, kad su iššūkiais susiduriu kasdien. Juk vadovavimas šiai kultūros įstaigai aprėpia platų temų, sričių ir pareigų spektrą, į kurį įeina kūrybinė veikla, strategijos formavimas, organizavimas, finansų valdymas, apskaita, teisė, personalo valdymas ir t. t.

Didelė dalis Lietuvoje veikiančių kultūros įstaigų turi vieną didesnį ar mažesnį kolektyvą. Tuo tarpu Klaipėdos muzikiniame teatre veikia net keturi dideli kolektyvai: choras, baletas, orkestras bei solistai. Tad vienas pagrindinių iššūkių - sukurti bendrystę ir ansambliškumą.

Svarbu, kad teatras nevirstų apkalbų ir koridos lauku. Mano tikslas buvo sutelkti kolektyvą kūrybai ir darbui.

Prieš tapdamas vadovu minėjote, jog Muzikinis teatras bus atviras jaunimui, o meninė sklaida bus aktyviai pristatoma užsienyje. Papasakokit, kaip pavyko įgyvendinti tikslus.

Kalbant apie tarptautinių ryšių užmezgimą, manau, kad mums šį tikslą pasiekti pavyko su kaupu. Per penkerius metus buvo įgyvendinti trys dideli europiniai projektai, pritraukta daugiau nei 400 tūkst. eurų papildomų lėšų.

Visus tuos penkerius metus aktyviai bendradarbiavome su įvairiomis užsienio meno organizacijomis, sulaukėme begalės svečių iš užsienio. Tarp ryškiausių - rumunų sopranas Anda Louise-Bogza, Maskvos didžiojo teatro tenoras Olegas Dolgovas, graikų gitaristas Christos Tzifakis, italų kompozitorius ir pianistas Vincenzo Cipriani, dirigentai Frederic Deloche (Prancūzija), Alexander Khaindrava (Čekija, Gruzija), režisieriai John Staniunas (JAV), Daina Adamkevičiūtė (Iranas), solistai Stein Skjervold (Norvegija), Annelie Virkberg (Švedija), Katarzyna Dondalska (Lenkija), Marina Shaguch (Rusija), Razvan Sararu (Rumunija) ir daugybė kitų.

VAIKAMS. Muzikinio teatro vadovui puikiai sekasi kurti vaikiškus spektaklius. Akimirka iš operos vaikams "Makaronų opera", kuri buvo apdovanota "Padėkos kauke" ir nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Muzikinio teatro archyvo nuotr.

Per praėjusius penkerius metus surengėme nemažą skaičių tarptautinių gastrolių Švedijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Ukrainoje ir kitur, dalyvavome tarptautiniuose festivaliuose.

Taip pat siekėme, jog Muzikinis teatras taptų neatsiejama mūsų miesto kultūrinės ekosistemos dalimi. Kalbant apie teatro atvirumą jaunimui, šiandien bendradarbiaujame kone su visomis uostamiesčio meninės pakraipos (ir ne tik) švietimo įstaigomis: muzikos mokyklomis, Jaunimo centru, Vaikų laisvalaikio centru, A. Brako dailės mokykla, S. Šimkaus konservatorija, Klaipėdos universiteto Menų akademija, miesto kolegijomis.

Choreografijos katedros studentai kelerius metus iš eilės mūsų teatre statė diplominius spektaklius. Jaunuosius operos solistus kvietėme į "Operos klasę", šokėjus - į "Šokio talentų dirbtuves". Mūsų renginiuose dalyvauja ir Režisūros katedros studentai. Štai kad ir Jaunųjų talentų festivalis, subūręs kone visas uostamiesčio švietimo įstaigas. Taigi įvairiais būdais skatinome jaunimo segmentą dalyvauti teatro kūrybinėje veikloje.

Į jaunimo auditorijos gausinimą atsižvelgiame ir formuodami teatro repertuarą. Tuo tikslu buvo statoma muzikinė drama "Adata", miuziklas "Velnio nuotaka", šokio spektakliai "Meilės uostas", "Altorių šešėly" ir kiti.

Kaip vieną iš tikslų įvardijote ir tai, kad teatras taptų daugiafunkce pramogų vieta.

Na, tai buvo pernelyg skambi frazė, pasakyta kadencijos pradžioje. Visgi tikiu, kad šį tikslą mums pavyks įgyvendinti po rekonstrukcijos, kai turėsime naują, modernią infrastruktūrą.

Norėtųsi, kad tuomet pastatas būtų atviras miestiečiams ne tik spektaklių metu, bet visą darbo dieną. O gal kai kada ir tamsiuoju paros metu - galėtume surengti, pavyzdžiui, Operos naktį.

Čia galėtų veikti ne tik parodos, bet ir įvairūs muzikiniai - informaciniai centrai, kūrybinės dirbtuvės, vykti muzikos terapijos užsiėmimai. Deja, kol kas nesame pajėgūs to padaryti, nes mūsų teatras iki šiol dirba akmens amžiaus sąlygomis. Tai verta ekskursijų, gal net atskiros dokumentinės apybraižos ateinančioms kartoms (juokiasi. - Autor. past).

Turbūt intensyviai ruošiatės netrukus vyksiančiam konkursui. Kokie pagrindiniai jūsų programos akcentai? Kokių pokyčių galima tikėtis, jei būsite išrinktas vadovauti dar penkerius metus?

Kol kas apie tai kalbėti nenorėčiau. Jei man bus patikėta vadovauti teatrui dar penkerius metus, tuomet ir pakalbėsime apie būsimos kadencijos akcentus ir pokyčius.

Teatrą kitąmet žadama uždaryti rekonstrukcijai. Koks jūsų planas?

Rekonstrukcijos pradžios datoje dar nepadėtas taškas. Kol kas tai daugiau optimistinis mūsų planas. Pagal jį jau kitą mėnesį ketiname pasirašyti sutartį dėl techninio projekto rengimo, po to su techninio projekto rengėju viešai supažindinsime visuomenę.

Vėliau vienerius metus bus rengiamas techninis projektas, kurį visuomenei pristatysime jau kitų metų rudenį. Techniniame projekte bus apspręsta, kaip atrodys Muzikinio teatro pastatas ir kas bus daroma toliau. Taigi pagal mūsų optimistinį planą 2017 m. vasarą turėtų prasidėti statybos.

Teatro rekonstrukcijos metu gastrolių skaičius turėtų padvigubėti. Būtent dėl to mes penkerius metus siekėme susidraugauti su įvairiomis miesto institucijomis, Vakarų Lietuvos regiono miestų savivaldybėmis.

Nebijote, jog tuo metu prarasite dalį nuolatinių savo lankytojų?

Žinoma, žiūrovų skaičius kurį laiką gal ir gali mažėti, tačiau kai teatras atsinaujins, nuolatiniai lankytojai grįš, pritrauksime ir naujų. Pagrindinis mūsų konkurentas artimiausiu metu bus netrukus duris atversiantis Dramos teatras. Visų akys ir dėmesys dabar nukreiptas į jį. Tačiau ir tai - laikinas etapas. Lankytojai gana greitai pripranta prie naujovių ir ieško vėl kažko naujo.

Koks, jūsų manymu, turi būti teatras?

Teatras, mano manymu, turėtų būti stebinantis, aktyviai atliepiantis opias socialines problemas, gebantis turėti repertuarinę intuiciją.

Taip pat labai svarbu, kad teatras nebūtų snobiškas, nes snobizmas, ypač provincijoje, gimdo nesusipratimą.

Nuo pat kadencijos pradžios siekiau, jog Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklių pastatymai, jeigu galima taip pasakyti, turėtų reginio formatą.

Galiausiai teatras turi turėti ir savų paslapčių, kurių neįmanoma nei paaiškinti, nei suprasti.

Kuris iš jūsų paties Klaipėdos muzikiniame teatre kurtų spektaklių, jūsų akimis, yra stipriausias?

Labai sunku pasakyti, nes esu linęs į saviplaką. Dažniausiai, kai pastatau spektaklį, kurį laiką nemyliu savo "vaiko" dėl to, kad jaučiuosi išsekęs. Kiekvienas režisierius po spektaklio pastatymo nori ir turi atsigauti bei išbristi iš problematikos, kurioje kūrybos proceso metu teko būti.

Tačiau, praėjus kuriam laikui, galiu teigti, jog branginu visus savo kūrinius, nes kiekvienas spektaklis man buvo kažkuo naujas ir įdomus. Ypač tuo, kad teko prisiliesti prie įvairių žanrų: operos, operetės, miuziklo, šokio spektaklio.

Visgi iki šiol labiausiai pastebėti ir įvertinti buvo spektakliai vaikams. Gal todėl, kad mano paties vaikystė buvo labai "faina" (juokiasi. - Autor. past.).

Kuris žanras šiame teatre yra stipriausias, o kuris silpniausias?

Palietėte labai skaudžią temą. Tai, kaip aš sakau, yra mūsų džiaugsmas ir skausmas. Nenorėčiau garsiai vertinti žanrų kokybės, lai tai daro profesionalūs teatro kritikai, tačiau galiu pasakyti, kad visus juos reikia stiprinti ir gerinti. Tai yra mūsų tikslas.

Kita vertus, reikia įvertinti ir tai, jog mes nesame Berlyne, Varšuvoje ar kitame dideliame Europos mieste, todėl apsiriboti vien operos žanru taip pat negalime. Privalome tenkinti įvairius lankytojų poreikius.

Ar jūs būdamas teatro vadovas patenkinate savo kaip kūrėjo poreikius?

Žinoma, ne. Kūrėjui, kaip sportininkui, reikia nuolat palaikyti formą. Todėl pagal galimybes stengiuosi prisiliesti ir prie kūrybinės veiklos.

Sakoma, kad teatrai šiandien neišgyventų be vadybininkų. Ar jūsų rinkodaros skyrius yra stiprus?

Manau, kad akmens amžiaus sąlygomis dirbančiam teatrui tokiomis sąvokomis kaip rinkodara ar marketingas svaidytis kol kas nederėtų. Mūsų teatre veikia informacijos ir pardavimų skyrius, kuris šią funkciją atlieka.

Kalbant apie rinkodaros planus, pirmiausia reikėtų atlikti profesionalius rinkos tyrimus, kurie mums, deja, neįperkami. Visgi pagal savo išgales, pasitelkdami švietimo įstaigų studentus, reguliariai atliekame auditorijų apklausas, analizuojame teatro lankytojų poreikius.

Kaip vertinate Klaipėdos kultūrinį gyvenimą? Šio miesto kūrėjai dažnai skundžiasi, kad uostamiestyje mažoka kultūriniais renginiais besidominčių žmonių.

Manau, kad kultūra, kaip ir uosto pramonė, šiame mieste auga. Pavyzdžiui, jei lygintume žmonių srautus, kurie lankosi Muzikiniame teatre, tai 2011 m. spektaklių lankomumas siekė 56 proc., o po trejų metų - 76 proc.

Smagu, kad Klaipėdoje atsiranda ir naujų kultūros židinių, tokių kaip "Kultūros fabrikas". Juk konkurencija miestui tik į naudą. Uostamiestyje gyvenu jau 25-erius metus ir matau, kaip nuosekliai šis miestas auga ir gražėja.

Koks yra jūsų laisvalaikis? Kokių turite pomėgių, nesusijusių su teatru?

Visas mano laisvalaikis išnyksta čia, teatre. Aukoju jį kūrybai - spektaklių režisavimui bei papildomiems darbams (dėstau studentams). Vis dėlto, jei randu krislelį laisvo laiko, mėgstu važinėti dviračiu.

Kinas - tik teatrui nusileidžianti mano aistra. Man labai patinka Pedro Almodovaro, Vernerio Hercogo (Werner Herzog), Federico Fellini kino juostos.

Dar studijų metais vienas mano draugas buvo sukaupęs gausią kino filmų videoteką, todėl nusprendėme rengti jų peržiūras dabartinėje Fotografijos galerijoje. Pamenu, lankytojams pardavinėdavau bilietus.

Kaip apskritai jautėtės visus tuos penkerius vadovavimo teatrui metus? Iš kur sėmėtės optimizmo ir energijos?

Nežinau. Turbūt man padėjo naivumas ir tikėjimas.

Prisiminiau Hanso Kristiano Anderseno pasaką "Laukinės gulbės". Pagrindinė veikėja, vardu Elzytė, turėjo numegzti megztukus dvylikai savo brolių. Istorija buvo tokia, jog jai grėsė giljotina, jei ši nespės atlikti užduoties. Vadovavimas teatrui primena šią pasaką - man tekdavo nuolat skubėti, verstis per galvą ir jaudintis, jog kažko nespėsiu. Pavadinčiau tai Elzytės sindromu (juokiasi. - Autor. past.).

Ar turite savo kredo?

Šiemet gimtadienio proga sveikindamas draugus ir pažįstamus, sakau jiems: "Gyvenimas - neaprištas kaspinu, tačiau jis vis tiek dovana."