"Mūsų klasė": drama, kurioje nežinia, kas taps budeliu, o kas - auka

Šis spektaklis apie tragediją, kuri įvyko 1941 metais mažame Jedvabnės kaime, Lenkijoje. Kaimynai uždarė gyvus žydus daržinėje ir sudegino, o kitus sukapojo gabalais miestelio aikštėje.

Tadeušas Slobodzianekas (Tadeusz S?obodzianek) - lenkų teatro kritikas, dramaturgas, režisierius, Varšuvos dramos teatro direktorius ir meno vadovas, šią tragediją, holokausto dramą atskleidė pasakodamas vienos klasės istoriją.

Autorius nebando nieko smerkti ar teisinti - tiesiog nešališku balsu pasakoja apie sudėtingus žmonių gyvenimus nuo 1925 m. iki šių dienų, ir tas pasakojimas staiga tampa universaliu, kalbančiu apie žmogaus prigimtį, apie visos žmonijos istoriją: praeitį, dabartį, ir - deja, bet visai tikėtina - ateitį.

"Mūsų klasė" tapo dažniausiai pasaulyje statoma lenkiška pjese. Nuo jos pirmojo pastatymo Londone, Nacionaliniame teatre 2009 m., ji buvo suvaidinta Kanadoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Japonijoje, Brazilijoje, Švedijoje, Izraelyje, Vengrijoje, Danijoje. Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre, ją pastatė režisierė Yanna Ross. Spektakliai pelnė daugybę apdovanojimų visame pasaulyje, o pati pjesė "Mūsų klasė" tapo pirmuoju dramos kūriniu Lenkijoje, apdovanotu prestižine literatūrine "Nikės" premija (2010).

Analizuoja priežastis

Režisierius O. Koršunovas T. Slobodzianeko kūrinio ėmėsi antrą kartą. Pirmąjį spektaklį pagal šią dramą režisierius pastatė 2015 m. Norvegijoje. Spektaklis Klaipėdos dramos teatre, anot režisieriaus, kitoks.

"Kitoks priėjimas prie medžiagos. Laikomės istoriškumo. Nors spektaklis "Mūsų klasė" nagrinėja labai skausmingą temą, tačiau nėra sunkus, slegiantis. Spektaklis yra įdomus, emocionalus, informatyvus, analizuoja dramatiškus žmonių likimus ir pasirinkimus. Suvaidinti pjesę aktoriams reikėjo daug vaizduotės ir meistriškumo, nes vaidyba persipina su dokumentika, aktoriai yra kartu ir herojai, ir pasakotojai", - pristatė spektaklio koncepciją O. Koršunovas.

Paklaustas, kodėl antrą kartą ėmėsi tos pačios pjesės, režisierius kalbėjo: "Karas yra baisiausia žmonijos tragedija, o holokaustas - baisiausias jos epizodas. Slobodzianekas paėmė vieną klasę, vieną iš daugelio, kokios tuo metu buvo Lenkijos mokyklose. Per šitą klasės istoriją papasakojamas beveik visas XX amžius. Tai - holokausto matrica.

Įvykiai taip vystėsi daugelyje miestelių ir miestų, taip pat ir Lietuvoje. Ši pjesė išmintingai ir nevienašališkai atveria priežastis, kas lėmė tokį nužmogėjimą, tokius poelgius. Parodo, kad propaganda buvo tapusi stipresnė už realybę ir žmogiškumą.

Mes negalime palikti to, kas įvyko Rytų Europoje, Lenkijoje, Lietuvoje, jei neišanalizuosime priežasčių, tai kartosis, vaikščiosime su neapibrėžtu kaltės jausmu.

Negalima sakyti, kad visa tauta žydšaudžiai, kaip ir ne visi žydai buvo bolševikai. Vienas politikas yra teisingai pasakęs, kad Europos sostinė turėtų būti ne Briuselyje, o Aušvice, nes ne euro kalimas ir ne ekonominė strategija, o būtent taikos išsaugojimas, nebekartojimas tų baisių klaidų buvo Europos Sąjungos tikslas. Todėl kuo daugiau bus tokių spektaklių - tuo geriau", - argumentavo savo pasirinkimą O. Koršunovas.

Istorija kartojasi?

Režisierius neslepia baimės, kad istorija gali kartotis ir dabar įvykiai gali būti dar baisesni už Antrąjį pasaulinį karą. "Lenkijoje buvo nužudyta 2,8 mln. žydų, o dabartinė valdžia nuo holokausto temos atsiriboja. Europa grįžta prie radikalių dalykų. Lenkijoje, Lietuvoje, Vengrijoje pasiruošimo karui idėjos tampa partijų šūkiais.

Europoje suvešėjo populizmas. Prisiminkime, kad visos totalitarinės sistemos įsigalėjo per populizmą. Yra dar ir globalūs pavojai. Kas galėjo patikėti, kad Sirijos krizė taip paveiks Europą. Kaip Lietuvoje reaguojama į pabėgelius? Kažin ar neatsirastų norinčių ateiti į Ruklą ir sudeginti saujelę sirų pabėgėlių, jei už tai būtų mokama, kaip ir Antrojo pasaulinio karo metu?" - retoriškai klausė O. Koršunovas.

Vaidmenys, kurie moko gyventi

Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas apibūdino spektaklį kaip "stebuklingai emociškai paveikų".

"Neprisimenu, kai per repeticijas sunku sulaikyti ašaras. Čia sugebėjimas neatsistoti į vieną ar kitą poziciją, o bandymas įsižiūrėti į žmonės, į vieną ar kitą situaciją. Visiškai neaišku, koks vaidmuo kiekvienam žmogui būtų numatytas tokioje situacijoje. Supranti, kad žudė tokie patys, kaip tavo kaimynai ar tu pats. Neaišku, ką tokioje situacijoje pasirinktum pats", - sakė jis.

"Pirmą kartą perskaičius pjesę, sukilo didžiulis pyktis, emocinis sudirgimas. Vaidinu lenką, žydšaudį, budelį, mylintį žydę, bet negalintį pasipriešinti. Pyktis yra mano personažo varomoji jėga ir bandau nuo to atsispirti. Kasdien aiškinuosi, bandau suprasti, kodėl taip vyko. Kol kas neatradau atsakymo", - kalbėjo aktorius Jonas Baranauskas.

Žydės Rachelės vaidmenį kurianti aktorė Regina Šaltenytė prisipažino, kad labai pamilo savo personažą. "Jaučiu atsakomybę ir noriu jos nenuvilti.

Man ji be galo brangi. Viską praradusi, išskyrus savo gyvybę, - pirmąją meilę, tėvą, motiną, seseris, tikėjimą, praradusi vaiką, ištekėjusi už nemylimo vyro ir vis tiek sugebanti nesivadovauti taisykle dantis už dantį, akis už akį, suvokianti, kad kerštas niekur neveda", - pristatė savo personažą aktorė.

"Begalinis gumulas gerklėje kalbant ir kyla noras raudoti.

Neįmanoma suvokti, kokie mes galime būti nežmoniški. Mes tokie galime tapti, jei atsiras kokia situacija.

Labai dėkinga, kad man teko laimė prisidėti prie Zochos. Tai pats didžiausias vaidmuo, prie kurio teko prisiliesti", - kalbėjo Eglė Jackaitė.

Aktorius Arnoldas Eisimantas teigė šią vasarą apsilankęs Lenkijoje ir tame pačiame Jedvabnės kaime, ir Aušvice, ir kitose su holokaustu susijusiose vietose. "Akys mato, bet sunku suvokti. O pjesė yra tobula, be šalutinių dalykų. Joje nėra teigiamų ir neigiamų personažų", - tvirtino A. Eisimantas.

Jokūbo Kaco vaidmenį spektaklyje aktorius Jonas Viršilas pavadino likimo dovana. "Jis mane daugiausia išmokė. Svarbiausia jo citata - reikia pačiam gyventi ir leisti gyventi kitiems", - sakė aktorius.

ETIKETĖS. "Negalima sakyti, kad visa tauta žydšaudžiai, kaip ir ne visi žydai buvo bolševikai", - sako režisierius Oskaras Koršunovas.

Egidijaus JANKAUSKO nuotr.