Kūrėjo sugrįžimas namo - keliais ir klystkeliais

Jonas Jurašas nėra tas pašnekovas, iš kurio gali tikėtis didelių atsivėrimų. Jo kalba tiksli ir lakoniška - nė vieno nereikalingo žodžio, jokių nuslydimų nuo temos. Susitikimo laikas senka, diktofone lieka dalykiškas pokalbis. Namų durys jau atvertos į gatvę. O ten... Plaukia barokiniai debesys, mirga dar vasariška žaluma, aidi bažnyčių varpai. Ir toje vilnietiškoje scenografijoje - režisieriaus prisipažinimas: „Tas jūsų klausimas man neduoda ramybės dieną naktį, dieną naktį. Kada aš grįšiu namo?“

- Kaip prabėgo ši jūsų vasara Lietuvoje?

- Pernai, kai švenčiau savo 80-metį, buvo daug susitikimų, iškilmių, o šįmet - atsipalaidavimo metas. Suplanuotų projektų buvo, bet jų įgyvendinti nepavyko. Priežastys? Visiems teatrams stipriai nukarpomos lėšos.

Kauno dramos teatre ketinau įgyvendinti gan sudėtingą sumanymą su originalia muzika, choreografija, savita Mindaugo Navako scenografija - Homero „Iliados“ inscenizaciją. Daug kas buvo sumanyta, bet darbas nebuvo pradėtas.

- Neapmaudu?

- Nedramatizuoju. Sakykim, kad tai buvo kūrybiška proto mankšta.

Liko daugiau laiko kelionėms. Šįmet jos vedė į kaimynines šalis. Nutariau atgaivinti savo istorines žinias, keliaudamas per senąsias LDK vietas Baltarusijoje. Ką tik grįžome iš Lenkijos. Nuvažiavome iki Malborko, Gdansko ir atgal. Esu matęs daugybę egzotiškų šalių, bet čia pat, Lietuvos pašonėje, seniai nesu buvęs. Ir, turiu pasakyti, buvo labai įdomu.

- O kokį įspūdį daro pati Lietuva? Jums, žvelgiančiam šiek tiek iš šono?

- Suprantu, kad mano žvilgsnis gal ir paviršutiniškas, bet pastebiu daug gerėjančio gyvenimo ženklų, kurių kasmet vis daugėja, net prabangos. Restoranai pilni žmonių, važinėja nemažai brangiausių automobilių. Atrodo, kad šalis išgyvena pakilimą. Malonu stebėti, kaip greitai viskas keičiasi, tegu ir ne viskas į gerą.

Bet žmonės dejuoja ir skundžiasi. Tai, matyt, tautinis bruožas - polinkis skųstis ir pavydėti kitam, kas turi daugiau ir geriau. Tas būdinga per amžius priespaudoje ir skurde gyvenusioms visuomenėms. Dabar žmonės pradeda iš to išsikapstyti, bet vis tarsi netiki, kad jau geriau, tarsi norėtų apsidrausti nuo geresnio gyvenimo vilčių praradimo.

- Na, neatrodo, kad tai vien užkalbėjimas, psichologinis triukas. Lietuva tuštėja. Kažkas vis dėlto gena juos svetur?

- Man sunkiau suprasti, kodėl žmonės masiškai veržiasi emigruoti iš sunkiai laisvę atgavusio savo krašto. Mano aplinkybės buvo visai kitos. Bet jei man tektų rinktis šiais laikais, to nedaryčiau. Neabejoju, kad vežimo ratai greitai pasisuks atgal ir Lietuva sulauks sugrįžimų bangos.

Kiekvienas žmogus pasiilgsta savo krašto. Jei kas sako, kad jam vis tiek, kur gyventi, netikiu. Taip nėra. Savas kraštas yra vienintelis, niekur kitur jo nesusikursi. O bėdų, problemų yra visur, nuo jų niekur nepabėgsi.

Mums trūksta kantrybės, norime greitai gauti viską iš karto. Norime, kad už tuos vargo metus, dešimtmečius būtų atlyginta greitai. Bet ar gali kas iš šalies tai atlyginti ir skriaudas kompensuoti?

- „Emiliją iš Laisvės alėjos“ jau spėjote pamatyti?

- Režisierius Donatas Ulvydas padarė dovaną - asmeniškai mums su Aušra parodė.

Prieš keletą metų esu nemažai kalbėjęsis su filmo kūrėjais. Pasakojau apie sunkų savo spektaklių kelią į sceną, konfliktus su cenzūra ir valdžia. Biografinių detalių ten nėra, jos panaudotos netiesiogiai, bet ano laikmečio žymės atpažįstamos. Pamačiau daug iki kaulo smegenų man atpažįstamų momentų.

Aš pats kūryboje labai vertinu autentišką medžiagą, „Emilijoje“ jos yra nemažai. Ano laikotarpio nepažįstantiems jauniems žmonėms filmas suteikia galimybę jį pažinti, pajusti, palieka betarpišką emocinį įspūdį. Tai kur kas daugiau nei sausa informacija. Viskas sudėliota profesionaliai, patraukliai, nors meniniu požiūriu turėčiau pastabų.

- Esate sakęs, kad sovietinės okupacijos laikais, kai Kaune statėte „Barborą Radvilaitę“, užteko pavadinimo, ir spektaklis jau buvo pasmerktas sėkmei. Šiandien nebereikia kalbėti Ezopo kalba, už žodį „Lietuva“ niekas galvų nekapoja, bet ar kūrėjui nuo to lengviau? Kaip nebanaliai, įtaigiai prabilti patriotinėmis, tautinėmis temomis?

- Anuomet buvo vienintelis kelias - kalbėti metaforomis, užmaskuotai reikšti mintis. Man visuomet buvo labai svarbios patriotinės, žmogaus išlikimo, būties tragizmo aštriose istorinėse situacijose temos. Kiek įmanoma, stengiausi jas prastumti, nors aplinkybės tam buvo visiškai nepalankios. Neprisimenu nė vieno savo sovietiniais laikais statyto spektaklio, kuris nebuvo cenzūruotas, kurio nebuvo bandyta perdaryti. Dabar, žinoma, teatro kalba kitokia. Bet negalėčiau įvardyti šiuolaikinio spektaklio, kuris būtų giliai sukrėtęs. Gal per mažai esu matęs lietuvių kūrėjų pjesių?

- Gal XXI amžiuje patriotinės temos jau nebemadingos?

- Nedera klausti, reikia ar nereikia šitų temų. Kaip menininkas pats jaučia, taip ir kuria. Aš jaučiuosi lietuvis. Kur begyvenčiau, ką bedaryčiau, aš esu dalis tautos. Tą jausmą nešiojuosi kaip dulkes ant pado.

Bet tai nėra mūsų, lietuvių, išskirtinumas. Teko pažinti daugybę įvairių šalių menininkų, ir nežinau nė vieno, kuris nesijaustų savos tautos dalimi. Būtų per daug nenatūralu atsieti save nuo tautos istorijos. Jokių rėmų neturinčioje erdvėje neįdomu nei kurti, nei gyventi. Juk tik per tai, kaip žmogus suvokia savo laikmetį, savo tautos istoriją, pajunti tikrąjį gyvenimo skonį. Patirtis prabyla, kai ji užkabinama gyvai, su krauju, su emocija, išgyvenama širdimi ir protu.

- Ar daug laiko prireikė suvesti asmeninėms praeities sąskaitoms? Paspaustumėte ranką jus iš Lietuvos ištrėmusiems partiniams veikėjams?

- Išvykęs iš Lietuvos išsivadavau iš priešiškumo jausmo spąstų. Nenorėjau būti nuo jų priklausomas, nes jie griauna žmogų iš vidaus.

Grįžęs niekada negalvojau apie kerštą. Buvo net tokių teatro žmonių, kurie atėjo pas mane ir atsiprašė, kad rašė skundus KGB. Aišku, aš jaučiau, kas buvo mano priešai ir kas draugai. Draugai buvo tylūs, o priešai galėjo būti labai ypač aršūs, nemalonūs kenkėjai.

Žinau, kad yra ir tokių, kurie atgailauja iki šiol. Bet visuotinės atgailos, viešo tautos priešų pasmerkimo, tad ir tikro žmonių susitaikymo, nebuvo. Ir tai yra viena svarbiausių mūsų problemų priežastis. Iki šiol nenuteisti tikrieji Lietuvos kenkėjai, žudikai, naikintojai, tebevaikštantys tarp mūsų. Spaudoje, televizijoje tebematau daug tų pačių veidų, kurie anuomet kolaboravo, veikė partijos vardu užimdami aukštus postus. Aiškiai nesudėliojus praeities akcentų, neišpažinus kaltės, neįmanoma atsikratyti tos istorinės dviveidystės. Anuomet žmonės buvo priversti tapti orveliškais dviveidžiais - vienaip kalbėti namie, kitaip viešai, prarasti savo tapatybę. Praėjo tiek metų, bet, deja, ta dvigubo gyvenimo patirtis atsispindi ir šių dienų politikoje.

- Ir Lionginui Šepečiui, sovietiniam kultūros ministrui, surezgusiam įsakymą dėl jūsų atleidimo iš teatro, pykčio nebelaikote?

- Daug kartų esu su juo susitikęs ant siauro liepto. Kai man grįžus į Lietuvą pasimatėme pirmą kartą, jis man padavė ranką. Aš neatstūmiau. Paskui savo knygoje jis rašė, esą aš pats kaltas, kad išvykau...

- Po „Barboros Radvilaitės“ išcenzūravimo 1972-aisiais paskelbtame viešame protesto laiške, perpildžiusiame sovietinio režimo kantrybės taurę, deklaravote, kad „dvasinės vertybės - vienintelis kūrėjo atlyginimas visuomenei už teisę joje gyventi“. Ar šiandien iš menininko tikimasi to paties?

- Teisė ir galimybė dirbti savo tautai, neprasilenkiant su savo sąžine, su tiesa, - labai svarbus dalykas ir kūrėjui, ir visuomenei. Tai esminė vertybė, nesvarbu, kokioje santvarkoje gyventum.

- Dabar tiek daug vienadienės „kultūros“. Ar tai irgi kūrėjo misijos dalis?

- Gali stengtis likti ištikimas savo tiesoms ir požiūriams arba pataikauti visuotiniam skoniui, tam, kas dabar madinga. Ką šiandien matau teatre ar kitose meno srityse, man neįdomu. Bet daugelis žmonių perka būtent šią prekę. Nepasiduoti pagundai tarnauti kasai, arba pinigams, populiarumui - tas pat, kas atsispirti ideologiniam spaudimui.

Nėra paprasta likti toje pusėje, kuri nenaudinga. Šia prasme aš vadinu save senamadišku, tokiu mane turbūt daugelis ir traktuoja. Vartodamas žodį „vertybės“, šiandien rizikuoji būti pavadintas senamadišku. Nebėra vertybių, yra tik tai, kas madinga, populiaru.

- Kur galime atsidurti eidami be vertybių?

- Ten, kur ir esame...

- Nepavargote blaškytis tarp dviejų žemynų?

- Laikas daro savo. Aš jau esu įpratęs gyventi nuolatiniame kelyje tarp dviejų pasaulių. Daug kartų keičiau gyvenamas vietas, turėjome daugybę būstų, kuriuos vadinome namais. Vokiečiai sako, kad vienas persikraustymas tolygus gaisrui. Vadinasi, mes išgyvenome daug gaisrų.

Žiūriu į biblioteką - kažkas yra ten, kažkas čia. Ir viską reikia atsiminti, suderinti. Tas pats su buitiniais reikalais. Tarsi visą laiką sėdėtum ant dviejų kėdžių.

- Gal laikas tikrajam sugrįžimui?

- Darbas man visada buvo pagrindinis postūmis rinktis gyvenamąją vietą. Grįžčiau, jei turėčiau savo teatrą ar trupę, terpę, kurioje jausčiausi savas.

Visi esame svečiai šiame pasaulyje, todėl žmogus visur yra šiek tiek svetimas. Tą aš visada jaučiau labai aštriai. Bet sunkiausia jaustis svetimu savame krašte - arti savo lizdo, kur tikiesi didesnio supratimo, atjautos. Lietuvoje man sunkiai priimtinas buitiniame gyvenime įsigalėjęs priešiškumas, agresyvumas, pavydas. Gal genuose išlikęs sovietinis požiūris, kad kiekvienas greičiau tau priešas, nei draugas?

Bet... Grįžome iš Gdansko, ten buvo labai gražu. Pasitiko Vilnius - toks širdžiai mielas, toks savas. Namai... Ir vėl klausiu savęs: kodėl aš turiu vis skraidyti į labai tolimą ir gana svetimą kraštą? Jūsų klausimas, kada grįšiu į gimtąjį kraštą suvisam, man neduoda ramybės dieną naktį.

Mes daug kur pasaulyje esame buvę, vis kelyje ir kelyje. Iš tikrųjų, kalbant atvirai, tai bėgimas nuo savęs, nesibaigiantis ieškojimas nežinia ko. Yra tokia knyga apie žmogų, kuris užkasė lobį po medžiu ir pamiršo kur. Paskui visą gyvenimą ieškojo, o rado tame kaime, kur jis gimęs. Tai tarsi apie mane: blaškausi, bet giliai širdyje esu ramus, kad grįšiu.

O šią valandą džiaugiuosi tuo, kas išgyventa ir nuveikta.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“