Inga Kuznecova: "Pats kūnas mane veda į sceną. Tad ten ir einu"

Inga Kuznecova: "Pats kūnas mane veda į sceną. Tad ten ir einu"

Šiandien Lietuvoje sparčiai populiarėjančio šiuolaikinio šokio žanras yra toks platus ir įvairiapusis, kad net sunkiai apibūdinamas žodžiais. Anot šokio teatro "PADI DAPI Fish" narės, choreografės, Klaipėdos universiteto dėstytojos, "šiuolaikistės" Ingos Kuznecovos, jis gali būti ir ekspresyvus, ir minimalistinis, paremtas vien judesiu ar tarpdisciplininis. Žodžiu, matyt, nepabandęs, nesuprasi...

Taigi apie šiuolaikinį šokį, šokėjo duoną ir kūrybinius džiaugsmus bei įvertinimus - interviu su Inga.

Vyrauja konceptualizmas

Šiuolaikinis šokis praėjusiais metais Lietuvoje patyrė tikrą pakilimą. Gastrolės užsienyje, dalyvavimas festivaliuose, daugybė premjerų. Kaip vertini šokio meno situaciją Klaipėdoje?

Kalbėti apie profesionalų šiuolaikinį šokį Klaipėdoje yra labai sudėtinga, kadangi jo nėra daug. Esame tik mes, "PADI DAPI Fish".

Nors Lietuvoje jaučiamas šiuolaikinio šokio žanro pagyvėjimas, mūsų šalyje nėra daug profesionalių trupių. Akivaizdus tik ilgas ir kruopštus jau seniai veikusių šokio trupių įdirbis. Nesumeluočiau sakydama, kad Agnijos Šeiko įdirbis yra milžiniškas, ir šiandien "PADI DAPI Fish" puikiai vertinamas ne tik Lietuvos, bet ir gali konkuruoti su kitomis Europos šio šokio žanro trupėmis.

Kaip tu apibūdintum šiuolaikinį šokį, kokios yra tendencijos?

Tai labai bjaurus klausimas (juokiasi. – Autor. past.)! Šis šokio žanras yra neapibrėžta, laisva, judesiu išreikšta meno forma, kuri gali būti ekspresyvi arba, atvirkščiai, labai minimali. Šis šokis neturi rėmų: šokėjas gali daug judėti ant žemės arba išvis beveik nejudėti. Paaiškinti yra be galo sudėtinga.

Kaip vertintum Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės veiklą, spektaklius?

Manau, jiems ateityje derėtų labiau dirbti su talentingais kviestiniais kūrėjais. Juk Lietuvoje yra tiek įdomių choreografų!

Vis dėlto labai džiaugiuosi už šios trupės narį Taurūną Baužą - jauną, perspektyvų, kuriantį žmogų. Galbūt pati aš vengčiau tokių rimtų kūrinių, kurių jis griebiasi pačioje karjeros pradžioje, bet apskritai jis yra "liuks".

"Perkando" ne iš karto

Kaip pati susidomėjai šia šokio rūšimi ir koks buvo tavo kaip šokėjos kelias?

Kai buvau penkerių, manęs nepriėmė šokti pramoginių šokių, nes, anot jų, buvau per stora. Aš žiauriai liūdėjau, tačiau bandymas patekti į kitą šokio trupę buvo sėkmingas. Vis dėlto nemaloni pirma patirtis padarė savo - dar šiandien kartais išlenda kompleksai.

Taigi mokyklos metais šokau, o galiausiai nusprendžiau tęsti šią veiklą studijuodama universitete. Apie šiuolaikinį šokį sužinojau, tik įstojusi į Klaipėdos universitetą. Susipažinau su Agnija Šeiko, kuri mane įtraukė į savo veiklą. Man labai patiko šiuolaikinis šokis, degiau noru, tačiau prie akademinių šokio judesių pripratęs kūnas nelabai suprato, ką ir kaip reikia daryti.

Vėliau pagal mainų programą metams išvykau mokytis į Švediją, kurioje, kaip ir visoje Skandinavijoje, karaliauja šiuolaikinis šokis. Nors, vis vildamasi perkąsti šį nelemtą žanrą, grupėje vilkausi paskutinė, tačiau uoliai mokiausi, likdavau po paskaitų ir galiausiai perkandau tą "kietą riešutėlį" (juokiasi. - Autor. past.).

Taigi, matyt, ne kiekvienas sugebėtų šokti šiuolaikinį šokį?

Kiekvienas gali šokti bet kurį šokį! Žinoma, jei kalbame ne apie profesionalų lygį.

Ar šiuolaikiniame šokyje atsiskleidžia visos šokėjų fizinės galimybės?

Nebūtinai... Tačiau šokio spektaklyje juk ir nebūtina parodyti savo fizinių galimybių maksimumą. Viskas priklauso nuo kūrinio siužeto, idėjos, koncepto.

Kokių potyrių tau atneša šokis, scena?

Dažniausiai šokis man yra džiaugsmas. Žinoma, kai įvyksta trauma, skauda, kūnas rėkia, tuomet sunku. Bet buvimas scenoje yra nuostabus, tiesiog nerealus jausmas. Pats kūnas mane veda į sceną, tad ten ir einu.

Pramynė kelius į Kiniją

"PADI DAPI Fish" įkūrėja, choreografė Agnija Šeiko vienos diskusijos metu ragino menininkus ieškoti kelių į tarptautiškumą. Papasakok, kaip pramynėte kelius į Kiniją, JAV, Europos valstybes?

Tam padėjo kontaktai, pažintys. Konkrečiai kalbant apie Kiniją, užmegzti ryšį mums labai padėjo Lietuvos kultūros atašė Kinijoje Agnė Biliūnaitė. Ši moteris stengiasi, kad daug profesionalių Lietuvos menininkų atvyktų gastrolėms į Kiniją. Ten jau buvome du kartus, vasarą vėl nusimato vizitai.

Gastrolės užsienyje mums, šokėjams, yra labai svarbios. Tai skatina mus tobulėti, praplečia akiratį, pametėja naujų idėjų.

Kaip kinai priima jūsų spektaklius ir ką galima iš jų išmokti?

Mes jiems esame labai įdomūs, šiuolaikiški, vakarietiški. Kol kas Kinijoje rodėme tik vieną vaikišką spektaklį "Baltoji lopšinė", po kurio, kaip ir Lietuvoje, rengėme diskusijas su vaikais. Iš kinų vaikų sulaukėme išties įdomių klausimų.

Trumpai priminsiu šio spektaklio siužetą: veiksmas sukasi apie globėją karvę ir kaimyną žąsiną, kurie kartu augina zuikutį. Na, o šiam naktimis sapnuojasi mama, aplanko nostalgiški prisiminimai. Vis tik zuikutis susitaiko su esama situacija ir susidraugauja, priima globėjus. Spektaklio pabaigoje mažieji kinai paklausė: o kurgi zuikis tėtis (juokiasi. – Autor. past.)? Ar neturėtų spektaklio pabaigoje pasirodyti ir jis?

Kokiai publikai Lietuvoje, konkrečiai Klaipėdoje, jūs kuriate šokio spektaklius?

Žinoma, mąstančiai auditorijai, norintiems ir gebantiems interpretuoti tai, ką mato scenoje, žmonėms. Džiugu, jog žiūrovų ratas plečiasi. Anksčiau matydavome tuos pačius veidus, tačiau dabar publikoje atsiranda vis naujų.

Inga, tu ne tik priklausai šokio teatro trupei, bet ir dėstai Klaipėdos universitete, esi pedagogė neformaliajame švietime, mokai šokti suaugusiuosius, turi savo studiją. Matyt, sukiesi kaip bitė?

Taip, tiesa, sukuosi kaip reikiant. Šoku ir kituose projektuose, su "PADI DAPI Fish" dalyvauju edukacinėje veikloje. Tačiau kažkokiu būdu pavyksta viską susiplanuoti, nors ir neretai tenka savaitgalius išmainyti į darbus. Per Velykas turėsiu tris laisvas dienas, tad nežadu nė piršto judinti! Valgysiu kiaušinius ir pasimėgausiu poilsiu (juokiasi. - Autor. past.).

Sakyk, ar taip sunkiai šokėjas uždirba duonai?

Šioje veikloje reikia labai labai daug dirbti. Jei nori užsidirbti, reikia dar daugiau dirbti, ir ne visada tik tai, kas patinka...

Studentų trūkumas

Kol kas nėra aiškus KU likimas. Gali būti, jog Menų akademija bus sujungta su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Kaip tu, kaip buvusi studentė, dabar dėstytoja, vertintum tokį pokytį?

Žinoma, norėčiau, kad universitetai nesijungtų. Tačiau, kad pokyčiai turi vykti, yra faktas. Situacija yra liūdna, kadangi studentų yra kritiškai mažai.

Kokių reiktų pokyčių?

Reikia verkiant keisti studijų programas – kas, beje, jau yra daroma. Bėda ta, kad visi jaunuoliai nori studijuoti Vilniuje. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad visi staiga pultų mokytis Klaipėdoje. Nebent tuo atveju, jei universitetas bendradarbiautų su žinoma užsienio trupe, kuri iš KU studentų atsirinktų geriausius ir pasiūlytų tapti komandos dalimi. Tuomet mes galime tikėtis, kad į Klaipėdą suvažiuotų net ir užkietėję vilniečiai.

Sykiu, manau, reiktų išsigryninti, ką mes ruošiame Klaipėdoje: choreografus, pedagogus ar šokėjus?

Ką veikia šokio studijas baigę jaunuoliai?

Dažniausiai dirba pedagogais.

Judesių kalba vaikams suprantama

Neseniai pristatei savo kūrybos šokio spektaklį vaikams "Pamirštų ir nežinomų princesių istorijos". Apie ką jis?

Pamenu, iš draugės gavau dovanų knygą apie nestandartines, kitokias princeses. Buvau sužavėta iliustracijų! Ilgai gvildenau mintį ką nors sukurti, kol galiausiai nusprendžiau realiai to imtis. Šis spektaklis yra apie princeses, kokios mes buvome vaikystėje, apie tuos laikus, kai dar nemąstėme, kokios mes turime būti, kaip atrodyti, kaip teisingai elgtis kitų akivaizdoje. Žodžiu, kai buvome tokios, kokios esame. Taigi šis spektaklis yra apie nebijojimą būti savimi.

Kokia yra šokio spektaklių vaikams kūrybos specifika?

Kurdami spektaklį vaikams mes negalvojame, kaip įtikti mažiesiems. Nekuriame specialių, vaikams suprantamų judesių-kodų. Santykis su vaikais kyla natūraliai, per judesį. Kalbant apie "princeses", kartu su visa kūrybine trupe prisiminėme realius savo potyrius. Taigi daugelis scenų spektaklyje yra tikros, neišgalvotos ir dėl to pažįstamos vaikams.

Šis darbas buvo nominuotas "Padėkos kaukėms" bei "Auksiniams scenos kryžiams". Ar tai neįkvepia dar labiau pasinerti į kūrybą?

Kai pamačiau nominantų sąrašą, pagalvojau "Oooo, vaikeli, tikrai be šansų..." Kaip patekau tarp nominatų, nežinau, bet man tai yra didelis įvertinimas ir laimė, ypač dėl to, kad tai yra mano kūrybinio kelio pradžia. Nesuprantu tų menininkų, kurie tvirtina, jog įvertinimai jiems nesvarbūs. Po "kryžių" ceremonijos pasijutau pakylėta ir motyvuota tolesniems darbams.

Kuo dar be šokio ir apskirtai menų domiesi? Kas, jei ne šokis..?

Jei ne šokis, matyt, dirbčiau "Travel Chanel", kadangi didžiausia mano aistra - keliauti. Galbūt būčiau detektyvė, net dievinu skaityti detektyvus ir žiūrėti detektyvinius filmus, o Erkiulis Puaro yra mano mylimiausias personažas. Taip pat galėčiau dirbti su gyvūnais, nes labai myliu gamtą.

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder