Su pirmuoju – Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Cinkas“, žiūrovai galės susipažinti gegužės 3 dieną. Spektaklio premjera įvyko praeitų metų lapkritį, iškart po jos režisierius išvyko į Klaipėdos dramos teatrą statyti spektaklio „Kalės vaikai“.
Po 26-erių metų į savo jaunystės – Jaunimo teatrą režisierius Eimuntas Nekrošius sugrįžo pastatyti spektaklį, pasakojantį apie tai, kas įvyko prieš tuos tris dešimtmečius. Apie epochą, kuri nugrimzdo į nebūtį, bet jos padarinius jaučiame ir šiandien. Išvaikščiojęs pasaulinės literatūros viršukalnes, šį kartą Nekrošius susitelkė į eilinių žmonių likimus. Ir žvelgia į praeitį iš dabarties perspektyvos.
1986-aisiais įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija, tapusi didžiausia XX antros pusės žmonijos katastrofa. 1989-ųjų pradžioje Sovietų pralaimėjimu baigėsi dešimtmetį trukęs karas Afganistane, nusinešęs dešimtis tūkstančių karių ir šimtus tūkstančių civilių gyvybių. Žlunganti valstybė iš paskutiniųjų slėpė ne tik abiejų tragedijų statistiką, bet ir savo agoniją. Epochos pabaigą pranašavo cinko karstai, kuriuose iš Afganistano į tėvynę buvo gabenami žuvę kareiviai. Cheminis elementas cinkas, būtinas žmogaus gyvybei palaikyti, per karą tapo gyvybės pabaigos simboliu. Pradžia ir pabaiga tilpo trumpoje cheminėje formulėje – Zn.
Kelerius metus keliavusi po neaprėpiamą buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, rašytoja Svetlana Aleksijevič rinko paprastų žmonių pasakojimus ir liudijimus apie skaudžiausius įvykius, nutikusius Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu. Iš žmonių pasakojimų gimė ir garsusis autorės ciklas „Utopijos balsai“, kurį sudaro penkios knygos. Dvi iš jų – „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“ tapo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ literatūriniu pagrindu.
Nekrošiaus spektaklio centre – pati Svetlana Aleksijevič (aktorė Aldona Bendoriūtė). Jos asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai – vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą – išminuoti žmogų kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas. Paradoksali kelionė – rašytojos svajonė išsipildė dėl jos aprašytų suluošintų gyvenimų…
Spektaklyje vaidina: Aldona Bendoriūtė, Simonas Dovidauskas, Sergejus Ivanovas, Adomas Juška, Ieva Kaniušaitė, Dalia Morozovaitė, Milda Noreikaitė, Aušra Pukelytė, Vygantas Vadeiša, Vaidas Vilius, Genadij Virkovskij.
Gegužės 4 dieną žiūrovai išvys naujausią Jaunimo teatro darbą, kurio premjera įvyko šių metų kovo 9 dieną. Tai - tarptautinį pripažinimą pelniusio šiuolaikinio vengrų teatro režisieriaus Árpádo Schillingo režisuotas spektaklis „Autonomija“. Su pirmuoju Lietuvoje pastatytu režisieriaus darbu - „Didis blogis“ (2015 m., LNDT), klaipėdiečiai turėjo progos susipažinti praėjusiais metais, tarptautinio festivalio „Theatrium“ metu. Schillingo naujo spektaklio centre – autonomijos tema. Ar būdami laisvi esame autonomiški? Ką reiškia autonomija kiekvieno iš mūsų asmeniniame gyvenime? Spektaklis „Autonomija“ buvo sukurtas pagal scenarijų, gimusį repeticijų procese bendradarbiaujant visiems spektaklio kūrėjams. Spektaklio dramaturgiją Árpádui Schillingui padėjo kurti režisieriaus meninė bendraautorė Ildikó Gáspár. Gáspár eksperimentuoja su įvairiomis dramaturginio pasakojimo formomis. Tai jaučiama ir spektaklyje „Autonomija“, kuriame pasitelkiami aktorių pasakojimai bei naudojami skirtingi pasakojimo laikai.
Spektaklio centre – vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Valentinui (aktorius Valentinas Masalskis) politinio režimo pasikeitimas buvo sėkmingas įvykis, dėka savo talento ir lankstaus būdo jis praturtėjo, nes atsirado tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Dvidešimtmetis Valentino anūkas Simas, siekdamas sukurti kino filmą apie visą šeimą, ją pamato visiškai kitokią: paaiškėja, kad šeimos praeityje ir ilgai puoselėtoje jos istorijoje esama paslapčių, apie kurias niekas nenori nei žinoti, nei kalbėti. Taip jaunuolis susiduria su klausimu: daugeliui mūsų didinga šeimos praeitis yra esminis pagrindas. Tad jei šį pagrindą pajudiname ar suardome, nejau tai reiškia, kad rizikuojame sukelti tiek išorinę, tiek ir vidinę griūtį? Ar gali būti taip, kad vienintelis gyventi galimas pasaulis yra pastatytas ant melo pagrindo?
Spektaklyje vaidina: Kristina Andrejauskaitė, Andrius Bialobžeskis, Dainius Gavenonis, Ina Kartašova, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Rugilė Latvėnaitė, Simas Lunevičius, Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Vidas Petkevičius, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė.
Gegužės 5 dieną Jaunimo teatro išvyką Klaipėdoje užbaigs kamerinio teatro mėgėjams skirtas spektaklis - suomių teatro meistro Kristiano Smedso ir lietuvių aktorės Aldonos Bendoriūtės bendras darbas „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Spektaklyje unikaliai atgyja Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojų likimai. Romane pagrindinis personažas yra žudikas Raskolnikovas, tuo tarpu spektaklio centre atsiduria Sonia, jo mylimoji (aktorė Aldona Bendoriūtė). Veiksmas prasideda pasibaigus romano įvykiams, kai Sonia sugrįžta mintimis į praeitį, kad papasakotų savo artimiausių žmonių gyvenimų istorijas...
Spektaklio kūrėjai perkelia „Nusikaltimo ir bausmės“ herojų istorijas į 21-ojo amžiaus Europą ir suteikia žodį pilkiesiems mūsų visuomenės pakraščiams. Tiems žmonėms, kurie prieš savo valią tapo priklausomi nuo visuomenę valdančių jėgų malonės. Jie kalba apie mūsų Europą, vartotojiškumo subjaurotą kontinentą, kuriame bejėgiškumas gimdo smurtą. Tačiau skaudžiuose dalykuose ieškoma grožio, o tikėjimas stebuklo galimybe visuomet yra šalia.
Spektaklis gastroliavo tarptautiniuose festivaliuose Briuselyje, Helsinkyje, Maskvoje, Nancy, Monpelje, Liuksemburge, Pilzene, Štutgarte, Berlyne.
Rašyti komentarą