Baleto šokėjas Ričardas Jankevičius: apie atsakomybę, porcelianines balerinas ir žvejybą

Žaneta Skersytė

2018-04-07 08:00

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės baleto šokėjas Ričardas Jankevičius balandžio 8-ąją švenčia 45-erų metų jubiliejų, tačiau jį pamatęs abejoji ar skaičiai dokumentuose teisingi: jaunatviškumo, sportinės formos jam pavydėtų net 30-mečiai. Ir jo nuoširdumas, mokėjimas bendrauti bei neturėjimas nė lašo „žvaigždiškumo“ – išskirtinis. Nors baleto šokėjui bei choreografo asistentui su daugiau nei dvidešimties metų patirtimi tikrai yra kuo pasigirti.

Į interviu klausimus garsus baleto šokėjas sutiko atsakyti ankstų eilinės savaitės dienos rytą, nes tik tokiu metu gali rasti laiko savo užimtoje dienotvarkėje. Nors buvo sakančių, kad baleto žvaigždės taip anksti nesikelia ir jis garantuotai neateis, aštuntą valandą ryto R.Jankevičius pravėrė muzikinio teatro duris, juokdamasis, kad jis yra vyturys.

- Kaip tapote baleto šokėju?

- Esu kilęs iš Panevėžio bei čia daug metų šokau pramoginius šokius. Kažkada buvau vietinė pramoginių šokių žvaigždė Panevėžyje, šokdamas apvažinėjau daug buvusios Sovietų sąjungos miestų. Buvau Jaunimo rinktinės narys.

Baigęs vidurinę mokyklą tapau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Sportinių šokių katedros studentu, kur įgijau sportinių-pramoginių šokių trenerio-pedagogo specialybę. Mano charakterinio šokio dėstytojas Povilas Fokinas pakvietė mane ateiti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. P.Fokinas tuo metu buvo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas. Taip aš tapau baleto trupės nariu.

- Kuo būnant 18-mečiu jums atrodė patraukli ši profesija?

- Prieš daugiau nei dvidešimt trejus metus, kai pradėjau čia dirbti, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupėje dauguma profesionalų buvo atvykę iš Rusijos: Voronežo, Sankt Peterburgo. Dabar šokančios balerinos yra baigusios mokslus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio meno mokykloje, dauguma vaikinų - iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto. Pramoginių šokių studijų „kandę“ studentai dažniau pas mus „nusėsta“ trumpam: palaukti kol gaus pelningesnį pasiūlymą ir išvyks.

Norint dirbti muzikiniame teatre būtina turėti menišką sielą, o ne „pinigų skaičiuotuvą“ akyse... Ir šokdamas gali atrodyti vyriškai, tad neteisūs sakantys, jog tai silpnųjų užsiėmimas.

Aš irgi 1991–1994 m. šokau sportinių-pramoginių šokių kolektyve „Žuvėdra“ (dabar – Klaipėdos universiteto sportinių šokių klubas „Žuvėdra). Tik tais laikais „Žuvėdra“ dar nebuvo čempionė (4-a vieta Europoje ir Pasaulyje). Daug keliavau šokdamas. Visi „žuvėdriečiai“ daug šokdavo ir individualiai, t.y. poriniuose pramoginiuose šokiuose. Tai dariau ir aš. Su savo porininke dalyvaudavau pramoginių šokių konkursuose Lietuvoje ir užsienyje.

Mokydamasis Klaipėdos universiteto Menų fakultete sugebėdavau šalia to dar važiuoti į Mažeikius, kur buvau įkūręs bei vadovavau sportinių-pramoginių šokių kolektyvui „Spindulys“, vėliau įkūriau ir vadovavau sportinių-pramoginių šokių kolektyvui „Žiedas“ (Gargždai). Pavargau blaškytis tarp skirtingų miestų ir darbų...

Norisi, kad vienam darbe galėtum dirbti, atsiduoti ir oriai uždirbti. Deja, realybė tokia: mažiau spektaklių, mažiau rolių, mažiau pinigų, tad tu visada turi mąstyti iš ko „maitinti“ šeimą. Sunkiausia vasarą, kai šokėjai turi kone pusantro mėnesio atostogų. Susiskaičiuoji pinigus ir supranti, kad gali sau leisti atostogauti tik kaime (juokiasi).

- Įsimintiniausi teatre atlikti vaidmenys?

- Vieni įsimintiniausių vaidmenų - Francas (J. Strauss „Žydrasis Dunojus“), šokau solo spektaklyje „Bolero“, Tėvas – Išpažintis (H. Berlioz „Artisto gyvenimas“), Romeo, Tebaldas („Romeo ir Džiuljeta“).

Tai spektakliai statyti baletmeisterio ir choreografo J.Smorigino. Jis manyje kažką pastebėjo, tad aš jam labai dėkingas. Buvo ir daugiau vaidmenų, bet šie įsiminė labiausiai.

- Kartais baleto šokėjo karjera būna trumpa...

- Visų šokėjų ar šokių karjeros trumpos. Šokau pramoginius šokius – tai baigėsi, baletas vis dar tęsiasi, bet visgi link pabaigos... Mane stebina sakantys, jog nesenstu. Ypač, kai kas nors socialiniuose tinkluose po mano nuotrauka parašo, jog nesenstu. Mes visi senstame, bet nepastebime.

- Yra ir privalumų - su metais daugėja patirties?

- Patirties tai daugėja, o motyvacijos – mažėja... Kūnas „dėvisi“, ypač sąnariai. Praėjusiais metais turėjau peties operaciją, pusę metų negalėjau nieko kelti su operuota ranka, o nedarbingumo atostogose buvau 4 mėnesius.

- Paminėjote traumas, tad natūraliai kyla klausimas gal balerinos per sunkios? Juokauju.

- Visada sakau, kad mano laikų vyrai tvirti, nes būdami vaikai nevalgė bulvių traškučių ir negėrė garsiųjų tamsiųjų limonadų, kuriais maitinasi dabartiniai vaikai. Vasaros būdavo kaime: natūralūs lašiniai, pienas ir daug darbo. Tad jėgų yra.

Balerinos pakėlimui nuo žemės reikalinga plastika, gera atlikimo technika, o ne tik jėga. Septyniasdešimt procentų svorio keliama ne rankomis, ne nugara, o kojomis. Kai visą atlikimo techniką sujungi: pirma kojos, tada rankos, nugara ir gaunasi gerai. Balerina tiesiog „išskrenda“ ir žiūrovai turi nuostabų reginį.

Kelti žmogų didelė atsakomybė, nes baisu pamesti ir sutraumuoti. Rūbai pasitaiko slidūs, tad sunku nulaikyti. Tai ypač kenkia šokėjų-vyrų rankų sąnariams. Paimi ir suspaudi su „savo replėmis“, tada balerinoms skauda. Prašome baleto merginų bent per repeticijas nesivilkti slidžių rūbų, nes tai apsunkina mūsų darbą.

Kelti baleriną - tai kelti... Bet sunkiausiu klausimu tampa kaip rasti tinkamą techniką, iš kurios pusės tai padaryti (juokiasi). Juk tai ne maišas (juokiasi). O kur dar menas baleriną sėkmingai nuleisti žemyn? Balerina leisdamasi žemyn į grindis negali žiūrėti – žiūri į viršų arba į žiūrovus, tad tu pilnai už ją atsakingas. Mūsų balerinos „porcelianinės“: mes su jomis taip elgiamės, gerbiame ir mylime.

Balerinų svorio ar kokio papildomo kilogramo, mes, šokėjai, keldami tikrai nepastebime. Balerinos labiau kompleksuoja – būna, kad prieš keliant sako: „nekelk, aš sunki...“.

- Ar vyrams-šokėjams svarbus jų pačių svoris?

- Kai daug dirbi, viskas susitvarko savaime, o kai krūvio mažiau, pajauti, jog pilnėji... Metai daro savo, karjera jau kone baigiasi. Laukiau kada gausiu rentą – tam reikėdavo dirbti šokėju 20 metų, o nuo 2017 m. pasikeitė įstatymai, tad rentai pakanka 18 metų stažo... Jau turėčiau būti „pensininkas“, bet dar stengiuosi dirbti. Baleto šokėjo renta kiek girdėjau apie tris šimtus eurų į mėnesį, bet tu gali turėti kitą, pvz. pedagogo darbą. Rentos nesirenku, kol šoku.

- Ar didelė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupė?

- Baleto trupėje 14-a šokėjų: vyrų ir moterų santykis šiuo metu apylygis.

Yra spektaklių, kur šokėjai vienam pastatyme turi daug rolių, tačiau šokio spektakliams nepakanka net mūsų visos trupės. Atvyksta kviestiniai šokėjai iš Kauno, seniau iš Klaipėdos universiteto Menų fakulteto.

Mūsų šokio technika visai kita nei pramoginiai šokiai ar kitos šokio rūšys. Gal tik po metų naujokas ima suprasti esmę. Paskaitų metu studentai gauna teorinių žinių bei mažai praktikos, tad viską išmokstame vietoje, dirbdami.

- Kaip sutariate su kolegomis?

- Siekiame bendro tikslo, tad sutariame. Aišku, visko pasitaiko. Kartais jauti, jog viskas nesiseka, „diena ne tavo“, bet išeini į sceną ir viskas pasimiršta. Pamatai žiūrovus ir... Jei pamatai, nes dažniausiai aš tai nematau žiūrovų. Bet yra kolegų, kurie sugeba su publika akimis pabendrauti.

Vyrauja sveika konkurencija: visi siekia svarbių vaidmenų.

- Yra spektaklių, kur pavyzdžiui operetėje „Vienos kraujas“, baleto trupė atrodo ne tik šoka, bet ir linksminasi? Gal darbas jums malonumas?

- Žiūrovas visada teisus. Jei žiūrovas mano, jog tai malonumas, reiškia trupė puikiai atlieka savo darbą (juokiasi). Operetėje „Vienos kraujas“ šokėjai žiūrovams pristato liaudies šokius, liaudišką vakaronę – juk tai linksmybės. Turi parodyti, kad tau linksma, kas benutiktų.

- Ar veržiasi jaunimas jus pakeisti?

- Tikrai, kad ne... Nežinau ko nori šiuolaikinis jaunimas. Pavyzdžiui, baigę šokių studijas tikrai galėtų sėkmingai papildyti mūsų baleto trupę ir užsidirbti. Tačiau šis jaunimas dažniausiai nueina šokti į gatvės šokius, savo malonumui. Bet pas mus jie galėtų užsidirbti pinigų, o darbą pas mus puikiai galima suderinti su studijomis. Kodėl jie nepasinaudoja šia galimybe, sunku suprasti.

- Kokios jūsų planai: kai baigsite karjerą baleto trupėje tapsite choreografu ar ...

- Jau dabar laisvu laiku dirbu šokių mokykloje „Coda“. Mokau mažąsias balerinas ir berniukus du turime. Jais ypač džiaugiuosi, nes berniukai į baletą ne taip veržiasi. „Šefuoju“ būsimus vyrus. Mūsų mokinės – dvi mažosios žvaigždutės – dalyvavo konkurse Kanuose, ir pernai ten mūsų auklėtiniai buvo užėmę aukštas vietas. Neseniai dalyvauta E.Špokaitės baleto mokyklos surengtame konkurse Vilniuje – Klaipėdos „Codos“ kolektyvas taip pat puikiai pasirodė jau didesniu sąstatu.

- Koks jūsų laisvalaikis? Gal jūs medžiotojas ar žvejas? Ar šeimininkaujate virtuvėje?

- Aš esu žvejas. Kai neturiu laiko tolimesnei kelionei, žvejoju Vilhelmo kanale. Kai turiu laiko su kompanija važiuojame karpių gaudyti į privatų I.Navidansko parką, netoli Ylakių, Skuodo rajone.

Didžiausias pagautas karpis – 7,5 kg. Didžiuojuosi. Juokingiausia, kad nei aš, nei vaikai žuvies nevalgome, tik mano žmona. Žvejyba esu užkrėtęs ir sūnų.

Kai turiu laiko, visada virtuvėje ką nors marinuoju: pasirūpinu kaip iškepti kokią antį ar suruošti šašlyką. Marinavimas – mano stichija. Pusryčių šeimai neruošiu, nes pats jų nevalgau.

- Papasakokite apie savo šeimą.

- Sūnui 21-eri metai, šoko pramoginius šokius, bet šokėjo profesijos nepasirinko. Jis mokosi Socialinių mokslų kolegijoje.

Dukrai – 18-a metų. Ji mokėsi groti smuiku J.Kačinsko muzikos mokykloje bei puikiai dainuoja mokyklos ansamblyje, dalyvavo ir šiemet dalyvaus konkurse „Dainų dainelė“.

Mano žmona taip pat baigusi Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, liaudies šokius. Ji dirba vaikų globos namuose „Rytas“ auklėtoja.

Teatralų šeimoms sunku, nes mes neturime savaitgalių. Kai visi ilsisi, mes juos linksminame. Laisva diena – pirmadienis.