Aušros Krasauskaitės “Laukimai”: dvidešimt metų baleto šokio žingsniu iki “Auksinio scenos kryžiaus”

Žaneta Skersytė

2018-04-14 08:00

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėja, spektaklio „Karmen siuita“ choreografė ir režisierė Aušra Krasauskaitė pristato savo kūrybos vakarą susidedantį iš trijų skirtingos nuotaikos dalių. Balandžio 24 d. 19 val. Klaipėdos kultūros fabrike vyks A.Krasauskaitės šokio miniatūrų vakaras „Laukimai“, skirtas Tarptautinei šokio dienai.

A.Krasauskaitės režisuotas spektaklis „Karmen“ šokio kūrėjai pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą. Šiemet jai skirtas „Auksinis scenos kryžius“ kategorijoje „Jaunojo menininko debiutas“ – už šokio spektaklio „Karmen“ choreografiją (pagal „Karmen siuitą“, kompozitoriai Georges Bizet ir Rodionas Ščedrinas). Choreografija šokio spektakliui "Karmen" A.Krasauskaitei šiemet atnešė ir „Padėkos kaukę“ – jai skirta "Metų choreografo" nominacija.

Šokis „Aušrišku“ stiliumi

Šokėjai – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė bei A.Krasauskaitės mokinė Tėja Daujotaitė. Šokio vakaras su simboliniu bilieto dovana Klaipėdai ir klaipėdiečiams bei noras pasidalinti, padėti atrasti kūrėjus valdančią magiškąją šokio jėgą.

„Be galo noriu pasidalinti savo gyvenimą ir kūrybą užpildančiu šokiu su žmonėmis. Atskleisti kaip tai gražu, natūralu ir nenusakoma. Nuo 10 m. mokiausi baleto Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje, tad būdama 30-ies metų galiu konstatuoti, jog šokis mano gyvenimo didžioji dalis jau 20 metų“,- sako A.Krasauskaitė.

Daug įstabių vaidmenų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrusi baleto šokėja bei šio teatro choreografė A.Krasauskaitė dėkinga visai baleto šokėjų trupei noriai atsišaukusiai į jos kūrybinį sumanymą bei sielos „šauksmą“. Kolegos negaili nei laiko, nei energijos, dirba siekdami paties geriausio rezultato.

A.Krasauskaitė pasakoja, jog miniatūrų vakaras pasižymės „Aušriškuoju“ arba jos asmeniniu stiliumi, kurio neįmanoma perteikti ar įsprausti į rėmus. Tai Aušros muzikos ir gyvenimo pajautimas išreikštas šokiu.

Lyg drugeliai į liepsną

Pasakoti apie miniatiūrų vakaro pavadinimo „Laukimai“ kilmę baleto šokėja pradeda nuo to ko nelaukia nė vienas jos kolega ir ji pati. Su baleto šokėjų karjera atsisveikinama dar net nesulaukus 40 metų.

„Šis likimas neišvengiamas, bet visada skausmingas. Man pačiai iki „pensijos“ liko 8 metai. Neseniai keletą šokėjų-kolegų išlydėjome į „poilsį“... Kai kam šokis – tai atsisveikinimas su tuo, kuo tu gyvenai ilgą laiką... Šokėjų profesija – tarsi drugelių skridimas į viliojančią liepsną... Nusvilimas „šokio ugnyje“ neišvengiamas, bet nuolat atsiranda naujų šokėjų ir vyksta nenumaldoma šokėjų kaita... Ir gerai, kad jų yra ir meilė šokiui niekada nesibaigia“,- su liūdesiu, tačiau užtikrintumu konstatuoja A.Krasauskaitė.

Laukimas mus valdo net tada, kai to nepripažįstame: laukiame ryto, spektaklio, atostogų, vaikų gimimo... Gyvenimas čia ir dabar paskęsta nuolatiniame bėgime bei nevalingame vyksme, laukime kažko... „Man kartais kyla egzistencinis klausimas: „ar įmanoma pajusti tą – čia ir dabar – jei tu ne jogas gebantis giliai medituoti?“. Mūsų gyvenime daug mistikos. Prie kurios priskirčiau ir šokį. Šokis scenoje vyksta tik čia ir dabar. Šokėjas nejaučia laiko tėkmės, išnyksta realybėje. Ir to, deja, neįmanoma pakartoti. Šokyje nėra matematinio tikslumo, t.y. pakartojimo. Į aplinką paskleistos emocijos ar energijos nusiųstos žiūrovui – taip pat nepakartosi. Tad tiek šokėjai, tiek žiūrovai nuolatiniame viltingame laukime...“,- savo sielos gelmes atveria A.Krasauskaitė.

Iš laukimo, kaip natūralios šokėjo būsenos, gimė ir įstabi fotografo Vidmanto Kirklio užfiksuotų akimirkų fotosesija „Laukimai“.

Šokio pasaulis

Choreografei ir šokėjai sudėtinga įvardinti kas yra šokis ir kodėl jis taip masina ne tik atlikėjus, bet paliečia jautriausias žiūrovų sielos gelmes. „Šokyje nėra verbalikos, tik nuostabi lydinti muzika... Šokėjams šokis suteikia paralelinę realybę, persikūnijimą. Žengi ir tu jau „atsirišęs“ nuo žemiškų momentų... Tu kitoje erdvėje, kur kiti matai...“,- pasakoja A.Krasauskaitė.

Šokis, anot A.Krasauskaitės, gebėjimas judesiu, išraiškingumu perduoti emocijos jėgą žiūrovams. „Tu pats tai išgyveni, įsigyveni ir perduodi žiūrovui tarsi užkoduotą po salę pasklindančią elektros iškrovą. Žiūrovui belieka tai priimti arba ne. Dažniausiai „perdavimas“ įvyksta ir mes, šokėjai, esame labai laimingi. Ir laukiame žiūrovų grįžtančių, kad apsikeitimas „energija“ įvyktų vėl. Tai gražiausia mūsų darbo kulminacija. Aš vertinu net žiūrovus sakančius, jog „nesupratau spektaklio siužeto, tačiau mane tai taip sujaudino – verkiau, juokiausi...“ Šokėjo džiaugsmas suteikti emociją ir sulaukti grįžtamojo ryšio“,- sako kūrėja.

Šokėjus ir jų gyvenimo būdą sudėtinga suprasti. Čia viskas kitaip: darbe sekmadieniais, laisvadieniai – pirmadieniais. Į darbą skuba anksti ryte bei 18 val. vakaro, kai dauguma žmonių priešingai – vakarop traukia namo. „Šokėjų darbe nėra logikos, išskaičiavimo... Baletą šokėjai myli be jokio išskaičiavimo: materialistams ši profesija netinka, tik lengvai „pamišusiems“ dėl kūrybos“,- juokauja A.Krasauskaitė.