"Auksiniai scenos kryžiai" netikėti, bet pelnyti

Lydėjo aiški vizija

"Auksiniu scenos kryžiumi" Jaunojo menininko debiuto nominacijoje už šokio spektaklio "Karmen" choreografiją apdovanota A. Krasauskaitė neslėpė negalėjusi patikėti tokiu įvertinimu. Choreografė prisipažino, kad iš netikėtumo scenoje buvo ir džiaugsmo, ir ašarų.

Paprašyta prisiminti, kaip gimė "Karmen", ji teigė, kad jokio stebuklo nebuvo. Aš tiesiog labai ilgai klausiausi tos muzikos (G. Bizet ir R. Ščedrino "Karmen siuita". - Aut. past.), ji mane persekiojo, vis atsirasdavo mano gyvenime, kol vieną dieną kreipiausi į teatro vadovą Joną Sakalauską su prašymu statyti "Karmen", ir jis manimi patikėjo", - pasakojo A. Krasauskaitė.

Sukurti spektaklį ir parodyti jį "Muzikinio rugpjūčio pajūryje" metu choreografė turėjo vos mėnesį. "Tačiau sudėtinga nebuvo, nes aiškiai jutau, ką ir kaip turiu daryti. Man tereikėjo sudėlioti viską į savo vietas. Galvoje turėjau viziją, kaip turi atrodyti pati Karmen - kad ji privalo dėvėti vyrišką švarką, kad ji - stipri asmenybė, tarsi viską aplinkui nušluojantis gaivalas", - apie kūrybinį procesą pasakojo choreografė.

Pašnekovė pripažino - kas atliks pagrindinį vaidmenį, klausimų nekilo. Tai turėjo būti Beata Molytė. "Aš ją gerbiu kaip talentingą šokėja, artistę, žmogų. Nuostabu, kad ji sugeba įsikūnyti į įvairius personažus", - neslėpė simpatijų ilgametei kolegei A. Krasauskaitė.

PADĖKA. Choreografė, šokėja Aušra Krasauskaitė dėkojo visai "Karmen" kūrybinei komandai, buvusiam teatro vadovui Jonui Sakalauskui, kuris patikėjo jos idėja. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.

Apie ateities planus pašnekovė kalba mažai. Dabar jaunoji kūrėja ruošia programą Šokio dienai paminėti Klaipėdoje. Tačiau apskritai ateities ji pernelyg neplanuoja - tiesiog pasiduoda natūraliai gyvenimo tėkmei.

A. Krasauskaitė prisipažįsta, jog didelį postūmį kurti davė naujas, jaunas, charizmatiškas Muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas. Kolektyvą įkvėpė naujas vadovo požiūris, jis buvo dėmesingas kūrėjų idėjoms, nuomonei. Choreografė tikisi, kad ir dabar teatro vairą perims ne amatininkas, o teatrą mylintis, juo degantis ir tikintis žmogus.

Pasiteiravus, ar po tokios sėkmės scenoje ir įvertinimų nekyla baimė "sužvaigždėti", kūrėja tikisi, jog taip neįvyks: "Visuomet stengiuosi neprisirišti prie materialių dalykų: apdovanojimų, titulų. Man labai patinka posakis: "Pasibaigus šachmatų partijai, ir pėstininkai, ir karalienės keliauja į tą pačią šachmatų dėžę."

"Klaipėda - atvira erdvė pristatyti idėjas"

Praėjusią vasarą į uostamiestį atsikraustę ir į šokio teatro "PADI DAPI Fish" gretas įsilieję šokėjai Gintarė Marija Ščavinskaitė ir Nielsas Claesas (Niels Claes), regis, čia greitai pritapo.

Pasiteiravus, kodėl talentingi šokėjai paliko Kauno šiuolaikinio šokio teatro trupę "Aura" ir persikėlė į mažesnį uostamiestį, G. M. Ščavinskaitė sakė, kad ne miesto dydis svarbiausia.

"Klaipėda mums pasirodė atvira erdvė pristatyti savo idėjas. Iš pradžių susitikome su Agnija Šeiko, papasakojome savo spektaklio idėją ir ji labai apsidžiaugė. Smagu, kad "PADI DAPI Fish" mus taip šiltai priėmė", - pasakojo šokėja.

VIZUALUMAS. Kurdama scenografiją miuziklui "Čikaga" R. Valčik atsispyrė nuo autentiško Čikagoje veikiančio kalėjimo. "Taip pat vizualumą diktavo pati pjesė, tema. Na, o muzika, kabaretas reikalavo šou elementų", - teigė ji.

Po šio teatro vėliava jie ir sukūrė šiuolaikinio šokio spektaklį "Aside", kalbantį apie tapatybės paieškas. Šokėjų duetas už pasirodymą spektaklyje "Aside" ir buvo apdovanotas "Auksiniu scenos kryžiumi".

"Pirminė spektaklio mintis kilo Nielsui. Mes dar dirbome "Auroje", kai vieną kartą jis atskleidė idėją. Nielsui ši tema labai artima, nes jis mokykloje patyrė patyčias. Aš gal ir nepatyriau didelių kančių savo gyvenime, bet buvau stebėtoja. Man įdomi žmonių elgsena, kodėl žmonės vieni iš kitų tyčiojasi, esu kovotoja už teisybę. Taigi, mes greitai radome bendrą kalbą, supratome vienas kitą ir pradėjome gvildenti šią temą kartu", - neslėpė šiuolaikinio šokio kūrėja.

Nors šiuolaikinio šokio entuziastų Lietuvoje nėra daug, bet jų gretos, pasak pašnekovės, vis auga. "Pastebiu, kad šiuolaikinio šokio kūrėjai jungiasi vardan tokio meno populiarinimo. Dažnai iš to gimsta ir socialinė tematika", - įsitikinusi ji.

Nesitikėjo net nominacijos

Nemažai projektų su Klaipėdos teatralais realizavusi scenografė, dailininkė Renata Valčik neslėpė, kad tikrai nesitikėjo, jog šiemet ant jos kaklo kabės "Auksinis scenos kryžius". Ji buvo apdovanota už miuziklo "Čikaga" ir spektaklio "Apie baimes" scenografiją. Tai - pirmasis apdovanojimas, kurį menininkė gavo asmeniškai, o ne kaip kūrybinės komandos narė.

"Visų pirma nesitikėjau, kad būsiu nominuota. Vis dėlto kai pamačiau savo pavardę tarp nominantų, supratau, kad netgi šiek tiek bijočiau lygiuotis su kitais, labai stipriais pretendentais. Man iki šių menininkų dar reikia augti", - neslėpė R. Valčik.

Daugiau nei dvidešimt metų spektakliams scenografiją kurianti menininkė sakė, kad vienas įdomiausių jos kūrybinių laikotarpių buvo uostamiestyje.

"Noriu padėkoti Valentinui Masalskiui ir Mindaugui Bačkui, kad jie prieš šešerius metus mane atitempė gyventi ir kurti Klaipėdoje. Tuo metu aš susipažinau su nuostabiais menininkais, Klaipėdos lėlių teatru, prisidėjau prie Klaipėdos jaunimo teatro įkūrimo, repertuaro formavimo", - pasakojo dailininkė.

Nors R. Valčik prie vienerius metus persikėlė gyventi į sostinę, jai atstumas netrukdo toliau bendradarbiauti su Klaipėdos kūrėjais. Kurdama "Čikagos" scenografiją, R. Valčik atsispyrė nuo autentiško Čikagoje veikiančio kalėjimo. "Taip pat vizualumą diktavo pati pjesė, tema. Na, o muzika, kabaretas reikalavo šou elementų", - pasakojo ji.

Scenografijoje, pasak R. Valčik, nėra madų, tačiau tendencijas diktuoja naujos technologijos. "Jos diktuoja išraišką, aplinkybes, kokioje erdvėje vyks spektaklis ar renginys. Dėl to kūrėjai pastaruoju metu dažnai išeina iš tradicinių erdvių. Opera ar miuziklai vyksta angaruose, fabrikuose ar kitose erdvėse. Taip pat mes gyvename asociacijų kupiname laikmetyje. Tai - vizualumo era, kai akys yra taip stimuliuojamos vaizdais, reklamomis, kad mes priimame informaciją akimis greičiau nei ausimis. Dėl to scenografijoje atsiranda asociacijų, koketavimo su žiūrovu, provokacijų, kai rodai viena, tačiau sukuri visai kitą asociaciją", - atskleidė ji.