Apeirono teatras: Apokalipsė - reiškinys, kurio bijome ar kurio laukiame?

Apeirono teatras: Apokalipsė - reiškinys, kurio bijome ar kurio laukiame?

Nostradamo pranašystės, Rasputinas, viduramžių bažnyčios kliedesiai, branduolinio karo grėsmė ir t.t. - Mes taip ilgai gyvename apokaliptinėmis nuojautomis, kad kartais kyla įtarimas, jog tai ne nuojauta, o laukimas. Kad giliai viduje, nesąmoningai žmonija to ir tetrokšta.

Kartais atrodo, kad didžioji dalis visuomenės bijo savo, savęs netekties, bet ne jį supančio pasaulio mirties. Pasaulio, kuriame mes tapome savo pačių įkaitais, pasiklydusiais socialinėse „palaidinėse“, politinėse manipuliacijose, nepasitikėjime savo rūšies individais.Tokioje jausenoje pasaulinis šurmulys teatrodo dirbtinos visuomenės lizdas, kuriame mes nebežinome, kokie iš tiesų esame, kuriame bijome būti tuo, kas iš tiesų esame. Kuriame bijome apokalipsės, nes joje netektume taip ir neatrasto savęs.

„Kas mes esame ir kas mes nesame? Mūsų socialinė padėtis mus verčia tūnoti tik tam tikro dydžio dėžutėje, neperžengiant jos ribų. Mūsų lytis vis dar lemia, ką mes galime daryti šitoj šaly ir ko ne, ką galime mylėti ir ko ne, kaip turime atrodyti ir kaip negalime atrodyti. Mes įkaliname vieni kitus savo pasaulėžiūros brėžiniuose ir brutaliai vieni kitus apipjaustome, jei kažkas į tuos brėžinius netelpa. Mes nesame laisvi, mes įkalinti. Todėl negalime būti iš tiesų laimingi. Kalbu apie pilnatūrę kosminę laimę, ne žemišką“ – pastebi spektaklio režisierė Eglė Kazickaitė.

Ar toks netolerantiškas tūkstančius metų formuotas pasaulis? Ar jis mums yra brangus? Jei pasaulis būtų sunaikinats, jeigu tarp likusių gyvų atsidurtum tu ir nežinomasis? Ar pasijaustum laivas nuo visuomenės nuomonių spaudimo? Ar norėtum atkurti pasaulį tokį koks jis buvo? Ar norėtum atkurti tokią visuomenę, kokia yra dabar? Norėtum ją perkurti? Norėtum, kad tai niekada nebeprasidėtų? Norėtum ją pratęsti?

Tokie klausimai keliami Apeirono teatro premjeriniame spektaklyje „Palikuonis“

„...išgyvens tik nedidelė dalis, kuri taps evoliucinio palikuonio protėviais. Palikuonis neturės poreikio dievams, prietarams ar kitiems mitams. Palikuonis taps didžiausiu žmonijos istorijos mitu.“

Tai viena iš prielaidų analizuojamų spektaklyje „Palikuonis“, tačiau, kaip ir visuose Apeirono teatro darbuose, žiūrovui palikta vietos savoms prielaidoms ir interpretacijai. Performatyvus spektaklis, eksperimentas atskleis dar nematytą Apeirono teatro veidą, kuriame žodžio teatrą keičia minties perdavimas žaidžiant detalėmis, veiksmais ir Apeironui būdingais simboliais.

„Spektaklio statymas truko septynias paras – simboliškai tiek laiko, per kiek, anot Knygos, truko pasaulio sukūrimas. Šitas uždavinys svarbus keliais atžvilgiais. Visų pirma tai tiesiogiai susiję su spektaklio kontekstu, antra – tai įdomus eksperimentinės kūrybos būdas, kada repeticijos vyksta ne po kelias valandas, o visą parą. Šito etapo metu visi užsidarėme teatre, savotiškai izoliavomės, nes neleidome sau ir vieni kitiems išeiti net į parduotuvę. Ir visą laiką dirbome.“ (pasakoja Eglė Kazickaitė)

Per septynias dienas Dievas sukūrė pasaulį. Pažiūrėkime ką Apeirono teatras sukūrė ar sugriovė per septynias paras. ..

Spektaklio režisierė ir idėjos autorė – Eglė Kazickaitė

Spektaklyje vaidina: Ričardas Bartašius, Kristina Švenčionytė, Greta Kazlauskaitė

Kostiumus kūrė Erika Jankauskaitė ir Pelkių Tyla

Judesio konsultantė – Jolanta Ženčienė

Spektaklio „Palikuonis“ premjera vyks gegužės 11 d. 19.00 val. Apeirono teatre (bilietus platina Tiketa) ir birželio 16 d. 18.30 val. festivalio „Kultūros naktis“ metu Šv. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (įėjimas laisvas).

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder