Aktorė Gintarė Latvėnaitė - atvirai apie „Urvinės mamos” žiūrovus, vaikystėje duotus pažadus ir didžiausius motinystės džiaugsmus

Emocinga ir ekspresyvi, kandi ir ironiška, o visų svarbiausia – beveik šokiruojančiai atvira: tokią Gintarę Latvėnaitę sutinkame spektaklyje „Urvinė mama”. Per kelis mėnesius intensyvių kelionių po skirtingus Lietuvos miestus aktorė sako dar labiau pažinusi ne tik savo veikėją, bet ir žiūrovus, kurių asmeninės istorijos kartais netgi tampa spektaklio dalimi. Energija scenoje trykštanti G. Latvėnaitė nuo motinystės džiaugsmų bei rūpesčių nenutolsta ir už scenos ribų, o paradoksalios istorijos iš šeimyninio gyvenimo auginant tris vaikus taip pat papildo nuolat besimainantį spektaklį. Artėjant Motinos dienai su Gintare kalbamės apie „Urvinės mamos” sėkmės priežastis, ryšį su žiūrovais ir tai, kas mamoms teikia daugiausiai džiaugsmo.

Nuo spektaklio premjeros prabėgo beveik pusė metų. Kuo šis laikas jums buvo ypatingas, kokius įsiminėte jausmus ar įspūdžius?

Po kiekvieno spektaklio sceną palieku su labai geru jausmu, nes šis spektaklis – tikros pozityvo dalybos. Manau, kad „Urvinė mama” dabar labai reikalinga – pati jaučiu, kad šis spektaklis turi didelę prasmę ir netgi padeda mamoms bei tėčiams, nes leidžia iš šalies pažvelgti į šeimos kasdienybę ir dalina gerą nuotaiką.

Svarbi „Urvinės mamos” detalė – betarpiškas bendravimas su publika. Ar dažnai po spektalio tenka susilaukti atsiliepimų, patarimų, kitokių publikos bandymų užmegzti realų ryšį su scenoje veikiančia aktore?

Taip, be abejonės! Vienas momentas spektaklyje atsirado būtent po pokalbio su žiūrove – kuomet scenoje pasakoju apie pradėtą naują ryžių trapučių dietą, dabar pridedu, jog tai – lyg makrofleksas. Šis nedidelis, tačiau labai juokingas niuansas gimė būtent tik žiūrovės dėka. Taip pat pasitaikė ir vienas labai malonus susitikimas su žiūrove netikėtoje erdvėje – parduotuvėje, kur mane sustabdė ir padėkojo už tai, kad spektaklis buvo toks nuotaikingas ir išblaškė niūrias mintis. Sulaukiu ir kitų malonių atgarsių, palaikymo iš publikos, pavyzdžiui, kai mažesniuose miesteliuose pasirodymo vietą paliekame drauge su žiūrovais, prasilenkiant šie nebūtinai kažką pasako, tačiau nuoširdžiai nusišypso. Tai man kaip aktorei reiškia labai daug ir jaučiuosi už tas šypsenas dėkinga.

Ar jaučiate skirtumą tarp pasirodymų didžiųjų Lietuvos miestų publikai bei mažų miestelių gyventojams?

Tikrai sunku skirstyti žiūrovus – kaskart apsilankius vis kitoje vietoje žiūrovai taip pat būna vis kitokie. Juk ir spektaklis niekada nebūna vienodas, jis priklauso nuo tos dienos nuotaikos, energijos ar nuovargio, netgi oro – daugybės mažyčių komponentų. Vis dėlto vienas dalykas vienija kiekvieno aplankyto miesto žiūrovus – visi jie „Urvinę mama” priima su didžiuliu entuziazmu.

Ar urvinė mama, kurią žiūrovai mato scenoje, yra panaši į Gintarę, po spektaklio sugrįžtančią namo?

Mano gyvenime tikrai būna tiek panašių vidinių monologų, tiek situacijų. Vaidindama pasakoju nemažai istorijų iš savo asmeninės patirties, be to, šis spektaklis yra gyvas, jis nuolat darosi vis turtingesniu. Prie esamo teksto nuolat prijungiu ne tik savo pačios patirtis, bet ir savo draugių ar net žiūrovių, auginančių vaikus, pasakojimus. Ar urvinė mama panaši į mane? Taip! Juk nuo savęs nepabėgsiu. Kasdienybėje būnu visokia: ir bėganti, ir nespėjanti, ir pasipiktinusi, ir besijuokianti... Juk ir man kartais košė išbėga iš puodo... Esu įvairi.

Ar vaikystėje įsivaizdavote, kokia būsite mama?

Taip. Turiu pripažinti, kad realybė tikrai skiriasi nuo mano įsivaizdavimo. Galvojau, kad viskas bus gerokai lengviau ir paprasčiau, bet susidūrusi su tikru gyvenimu supratau, kaip smarkiai klydau. Visgi man labai svarbus dalykas – tai, kad sau vaikystėje daviau pažadus, susijusius su tuo, kokia būsiu tapusi mama. Labai džiaugiuosi, kad šiuos pažadus man pavyko ištesėti.

Artėjant Motinos dienai dažnai sukame galvas, kaip geriausia pradžiuginti savo mamą. O kas suteikia daugiausiai džiaugsmo jums? jūsų manymu, labiausiai mamas džiugina?

Netgi per spektaklio repeticijas esu sakiusi: visko būna – vaikas susiplėšo naujutėles ką tik nupirktas kelnes, sudaužo vazą, padaro betvarkę ką tik sutvarkytuose namuose ir atrodo, kad jau tuoj tuoj pratrūksi, bet kai ateini į darželį per mamyčių šventę ir tavo vaikas dainuoja dainą apie mamytę, galvoji: „Dieve, jis yra pats nuostabiausias vaikas pasaulyje”. Tuomet skruostu rieda ašara ir pamiršti visus rūpesčius – supranti, kad tavo vaikas yra pats geriausias. Ko gero, būtent tokios akimirkos, kuomet aplanko džiaugsmingas graudulys, yra pačios maloniausios man kaip mamai. Tuomet suprantu, kokia esu laiminga būdama mama.

Ko palinkėtumėte mamoms jų dienos proga?

Visoms mamoms palinkėčiau labai daug kantrybės – paties svarbiausio dalyko. Be to, labai svarbu nepamiršti parodyti dėmesio vieni kitiems, o ypač – vaikams. Kartais iš pirmo žvilgsnio paprastas veiksmas, toks, kaip prisilietimas ar paglostymas, yra labai stiprus dalykas.

Ačiū už pokalbį!