Tomo Mano festivalyje - baigiamieji akordai

Kaip niekad gausų lankytojų būrį šiemet sutraukusiam Tomo Mano festivaliui persiritus į antrąją pusę, liepos 16-ąją buvo kukliai prisimintas jubiliejus. Lygiai prieš 85 metus šią dieną Nobelio literatūros premijos laureatas su šeima atvyko vasaroti į specialiai jam už Nobelio premijos lėšas Nidoje pastatytą namą. Tradiciškai prie liepos 16-osios datos yra „pririšamas“ ir pats festivalis – kasmet jis vyksta savaitę, sutampančią su šia diena. Šiemet jubiliejinės sukakties proga Tomo Mano memorialinį muziejų ir 19-ąjį festivalį pagerbė Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorė Lietuvoje ponia Jutta Schmitz, atvykusi lydima Vokietijos garbės konsulo Klaipėdoje dr. Arūno Baublio. Jos ekscelencija aplankė ir Tomo Mano atvykimo į Nidą progai dedikuotą koncertą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, kuriame skambėjo rašytojo pamėgto Franzo Schuberto kūriniai chorui bei styginių kvartetui.

Pirmojo pasaulinio karo patirtis šiais metais aktualizuojantis festivalis ketvirtadienį gilinosi į kūrėjo ir karo santykio problemas per individualių istorijų prizmę. Profesoriaus Volfgango Kleino iš Vokietijos pranešimas žodžio programoje per Tomo Mano vyresniojo brolio Heinricho istoriją savitai pratęsė antradienio susitikime su istoriku Etienu Franso gvildentą kūrėjo angažavimosi karui temą. Pranešėjas klausė, kaip sąžinė pasireiškia karo akivaizdoje ir Heinricho Manno „nuožmaus idealizmo“ pavyzdžiu atskleidė požiūrio į intelektualų vaidmenį kaitą – nuo 1915-aisiais paskelbto esė „Zola“, kuriuo Heinrichas atvirai metė pirštinę karą tuo metu teisinusiam savo broliui Tomui, iki jau diskusijos su auditorija metu išryškėjusių Heinricho Manno viešų pasisakymų apie Staliną po Antrojo pasaulinio karo.

Kino naktų programoje ketvirtadienį žiūrovams buvo rodomas Izraelio režisieriaus Duki Droro dokumentinis filmas „Amžinosios Mendelsono vizijos“ (2011). Jame pasakota kita individuali istorija apie iš Rytų Prūsijos, Olštyno, kilusį architektą Erichą Mendelsohną. Pirmojo pasaulinio karo apkasuose sukurti E. Mendelsono eskizai, padedant jo būsimajai sutuoktinei Luisei, su kuria Erichas susirašinėjo per karą, materializavosi ir šiuo metu laikomi konstruktyvistinės ir funkcionalistinės architektūros šedevrais. E. Mendelsohno istorijos pavyzdžiu festivalio organizatoriai siekė parodyti ne tik kūrybos gimimo kare fenomeną, bet ir intelektualo laikyseną politiniais klausimais – kaip ir Tomas Manas, garsusis žydų kilmės architektas paliko gimtąją Vokietiją naciams atėjus į valdžią, paskutiniuosius gyvenimo metus praleisdamas JAV.

Šį filmą savitai pratęsė penktadienio kino seanso metu rodytas „Nematomas frontas“. Juozo Lukšos istorijoje, kurią išryškino šio dokumentinio filmo kūrėjai, taip pat atsiskleidė kūrėjo angažavimasis, lyderio intelektualinė galia ir pagaliau kebli pasirinkimo tarp meilės moteriai ir tėvynės dilema. J. Lukša tarpukariu irgi studijavo architektūrą, pokariu įsijungė į ginkluoto pasipriešinimo judėjimą, kelis kartus peržengė Sovietų Sąjungos sieną atsidurdamas Vakaruose, kur siekė pasauliui paskleisti žinią apie partizaninį judėjimą SSRS okupuotoje Lietuvoje, o gyvenimą baigė Lietuvoje, išduotas dvigubo agento. Jonas Ohmanas ir Vincas Sruoginis „Nematomame fronte“ ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje atskleidė pasitelkdami J. Lukšos ištraukas iš jo dienoraščio bei meilės laiškų Nijolei Bražėnaitei, su kuria herojus susituokė Paryžiuje.

Žmogaus pasirinkimo ir elgesio galimybes krizinėse situacijose, o taip pat išdavystės temą penktadienio žodžio programoje, taip pat pasitelkęs lietuviškuosius partizaninio karo motyvus, nagrinėjo literatūrologas Virginijus Gasiliūnas. Emociškai nepaprastai stipriai nuskambėjusiame pranešime „Apie balsus – proto ir širdies (arba sąžinės)“ prelegentas pasakojo, kaip krizinėse situacijoje pasireiškia ne tik niekingiausios žmogaus pusės, bet ir sąžinė bei kova už teisybę. Pradėjęs savo pranešimą pastabomis apie talentingą, bet dar tinkamai neįvertintą poetą Bronių Krivicką, V. Gasiliūnas perteikė iš viso keturias tarpusavyje susijusias individualias istorijas. Alternatyvų situacijoje – trauktis ar likti Lietuvoje, pritapti ar likti laisvu – B. Krivickas pasirinko Lietuvą, nepasitraukė ir liko prie kūrybinės laisvės, tokiu būdu kaip kūrėjas tapdamas „oficialiai neegzistuojančiu žmogumi“, kuris, bedalyvaudamas partizaninio pasipriešinimo judėjime, sugebėjo išversti 70 Giotės eilėraščių.

Pranešime B. Krivicko ir kitų partizaninio pasipriešinimo dalyvių individualios istorijos buvo atskleistos per išdavystės ir sąžinės proveržio perspektyvas. Tiesioginis B. Krivicko viršininkas, vienos iš partizaninio judėjimo sričių Lietuvoje vadas Jonas Kimštas buvo pats išduotas, tačiau sutiko bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir išduoti B. Krivicką. J. Kimštas taip pat buvo žmogus, kurį bandyta pasitelkti išgauti Lietuvos partizaninio judėjimo vado Jono Žemaičio prisipažinimą, kad pastarasis klydo. Kaip žmogus elgiasi, kai yra suimamas – iš pradžių sutinka išduoti, bet paskui grįžta prie „nuožmaus idealizmo“ – V. Gasiliūnas svarstė aptardamas J. Kimšto, J. Žemaičio ir Juozo Palubicko, kuris kelerius metus slaugė jau paralyžuotą J. Žemaitį bunkeryje, atvejus.

Lietuviškasis kontekstas tarptautinei Tomo Mano festivalio lankytojų auditorijai buvo pristatytas ir vakariniu koncertu penktadienio programoje, kuriame skambėjo kompozitorės Onutės Narbutaitės – karininko anūkės ir garsių muzikų dukters – kameriniai kūriniai. Šį koncertą aplankė ir Prancūzijos ambasadoriaus Lietuvoje ponas Philippe’as Jeantaud.

Šeštadienį, liepos 18-ąją, festivalio organizatoriai kviečia į specialiai festivaliui išleistos knygos pristatymą ir baigiamąjį koncertą. Thomo Mano memorialiniame muziejuje pristatoma knyga pratęs antradienio koncertinėje programoje atlieptą klausimą, kaip menininkas įveikia karo traumas. "Hommage á Paul Vittgenstein" pavadintas koncertas liepos 14-ąją priminė vienos rankos kare netekusio, bet nepalūžti sugebėjusio pianisto istoriją. Dar karo metais Paulis Wittgensteinas ištobulino kairiosios rankos techniką ir tarpukariu garsėjo kaip specialias fortepijono partijas ir ištisus koncertus kairei rankai užsakinėjęs atlikėjas. Kūrinius jam rašė garsiausi to laikmečio Europos kompozitoriai. Dviejų iš jų – Moriso Ravelio ir Ericho Volfgango Korngoldo – opusai skambėjo antradienio akademinės muzikos vakare. Ypatingų publikos simpatijų sulaukė E. W. Korngoldo specialiai P. Vitgensteinui 1930 m. sukurta siuita dviem smuikams, violončelei ir fortepijonui kairei rankai, labiau primenanti orkestrinį koncertą nei įprastą siuitą. Vakaro metu ją atliko viena ranka skambinęs pianistas Jurgis Karnavičius kartu su smuikininkėmis Karolina Beinarytė-Palekauskiene ir Lina Kireile bei violončelininku Sauliumi Bartuliu.

Šeštadienio popietę pristatoma knyga – tai biografinis romanas apie Paulį Vitgensteiną – garsaus Austrijos plieno magnato sūnų ir filosofo Ludvigo Vitgensteino brolį. Romaną „Koncertas kairiajai rankai“ parašė ir 2008 m. slapyvardžiu Lea Singer Vokietijoje publikavo meno ir muzikos istorikė Eva Gesine Baur. Specialiai tarptautiniam Tomo Mano festivaliui šiais metais į lietuvių kalbą išverstą kūrinį išleido Vilniaus leidykla „Sofoklis“. Šeštadienio renginyje knygą pristatys jos vertėja Kristina Sprindžiūnaitė, pristatymą moderuos muzikos kritikas Šarūnas Nakas.

Įsimintinų susitikimų, akademinės muzikos koncertų, kino naktų seansų ir kūrėjų parodų atidarymų savaitę „Sąžinės proveržis“ iš penkerių metų festivalių ciklo „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“ vakariniame koncerte šeštadienį užbaigs Johanno Sebastiano Bacho kūryba. Šio kompozitoriaus 2-osios Partitos smuikui fragmentas – Čakona – praėjusį šeštadienį atvėrė festivalį tarytum requiem, skirtas įtraukti lankytojus į karo ir jo metu patirtų netekčių atminimo nuotaiką. Šį šeštadienį Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje skambės į amžinuosius žmogaus sąžinės ir dvasinės ramybės klausimus apeliuojanti J. S. Bacho kantata „Širdis ir burna, veiksmai ir gyvenimas“ (Herz und Mund und Tat und Leben BWV 147) su ją vainikuosiančiu garsiuoju choralu „Jėzus lieka mano džiaugsmas“.