Teatrų festivalis „Ledinė zylutė“ kviečia į Žvejų rūmus

VE.lt inf.

2013-01-16 16:29

Jau šeštą kartą vasario mėnesį į Žvejų rūmus teatro gerbėjus kviečia festivalis „Ledinė zylutė“. Nors festivalis orientuotas į vaikus ir jaunimą, iš tikrųjų rytiniai savaitgalių spektakliai skiriami visai šeimai (kas atveda vaikus į teatrą?), o vakariniai – tik vyresniam ir brandesniam žiūrovui. Šiemet festivalio programoje septyni Vilniaus ir Klaipėdos teatrų spektakliai. Penkis iš jų klaipėdiečiai pamatys pirmą kartą.

Pasaka – geriausias vaikų draugas

VI respublikinio teatrų festivalio vaikams ir jaunimui „Ledinė zylutė“ atidarymas – vasario 2 d. Šiai progai pantomimos teatras „A“ skiria premjerą – spektaklį pagal britų rašytojo D. Biseto pasakas „Ponas Krokokatinas“ (režisierius Aleksas Mažonas). Kultinio rašytojo kūriniuose pasaulis apvirsta aukštyn kojom, o neįmanomi dalykai pradeda atrodyti realūs. Ar dažnai tenka sutikti tokį padarą – pusiau krokodilą, pusiau katiną?..

Lietuviški pasakų herojai atgis aktorių ansamblio „Degam“ muzikinėje veiksmo komedijoje „Zita – pelytė“ (režisierius Albertas Vidžiūnas). Vieno mėgstamiausių vaikų autoriaus Vytauto V. Landsbergio pasakos susilaukė didelio populiarumo ir dažnai perkeliamos į teatro sceną. Vilniečių spektaklis – tai pasakojimas apie niekaip neužmiegančios mergaitės Zitos kelionę į pramanytą pasaulį, kuriame tikras brolis tampa Ragana, sesuo virsta pelytės mama, o nelauktai apsilankęs draugas – įsimylėjusiu tarakonu… Spektaklyje skamba gyvai atliekamos akustinės gitaros melodijos, o dainuoja ir pasakos personažus kuria įsidūkę vaikai.

Naujausias Žvejų rūmų jaunimo teatras „Be durų“ repertuaro spektaklis „Mikė Pūkuotukas“ (režisierė Angelė Juškevičienė) jau kelis mėnesius nesutalpina visų žiūrovų į salę. Meškiuko ir jo draugų nuotykiai, aprašyti brito Aleno A. Milno, jau 88-eris metus garsėja visame pasaulyje. Klaipėdiečių spektaklis primins pačias smagiausias istorijas, lydimas linksmų dainų, muzikos ir šokių.

Su ženklu N-16

Prieš septyneris metus įkurta Teatro laboratorija „Atviras ratas“ (aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio kurso LMTA auklėtiniai) jau gerai pažįstama ir Klaipėdos žiūrovams. Jaunas kolektyvas atvirai kalba apie save ir savo kartą. Pagal L. Razumovskajos pjesę sukurto spektaklio „Brangioji mokytoja“ (režisierė Ieva Stundžytė) centre - mokinių psichologinio ir fizinio smurto prieš savo mokytoją istorija, išvystyta tiksliai bei įtaigiai, atskleidžianti esmines priežastis, motyvus, kurie paskatino ir vis dar skatina jauną žmogų griebtis žiaurių, dažnai gerai apgalvotų priemonių pasiekti savo tikslą. Vyresni žiūrovai, be abejo, prisimena ir D. Tamulevičiūtės Valstybiniame jaunimo teatre prieš tris dešimtmečius pastatytą spektaklį, tuomet sudrumsčiusį sovietinės dramaturgijos „ramius vandenis“. Ar šiurpoka mokyklinė istorija aktuali dabar? Neabejotina, kad taip.

„Kas nustatinėja taisykles? Kas garantuoja jų patikimumą? Kodėl esu priverstas nuo kažko slėptis? Kažko bijoti? Tylėti? Kodėl su kažkuo turiu susitaikyti?“, - klausia Julius Paškevičius, pjesės „Ribos“ autorius, kurią festivalyje pristato Menų spaustuvė. Spektaklio autoriai mano, kad „Ribos“ yra skirtos visų pirma jaunam žiūrovui, kurio emocinė „temperatūra“ atitinka pagrindinio spektaklio herojaus įkarštį. „Manome, kad mūsų žiūrovų, kurie išgyvena augimą ir santykių su pasaulio aiškinimo kančias, nereikia vien raminti, glostyti jiems galvučių... Galbūt svarbiau pamatyti, kaip kitas nusvyla, kaip jam skauda ir kokios gali būti ribų peržengimo pasekmės“, - svarsto spektaklio režisierius Tadas Montrimas.

Kitoks teatras – gyvas teatras

Daugialypė lietuviškos kultūros „revoliucionieriaus“ Beno Šarkos amenybė įsikūnijo teatro trupuose „Gliukai“. Į Beno spektaklius-performansus ateina tie žiūrovai, kurie kažko neranda tradiciniame teatre. Šiemetiniame festivalyje vėl mėgausimės G. Grajausko poezija ir proza, materialiai atgimstančią monospektaklyje „A Gu Gu“. Tai legenda-pasaka-istorija apie pasibaigusią, bet vis nesibaigiančią meilę, apie kelionę į miestą ir atgal drauge su Elvio Preslio dainomis bei poetiškais pačiužinėjimais ant ledo. Juk ant ledo mes visi, ar ne?

„No Theatre“ – tai režisieriaus Gintaro Varno išugdyti jauno teatro „Utopija“ aktoriai, susibūrę į paralelinį „neteatrinį judėjimą“. Jie siekia praskaidrinti monotonišką, supilkėjusią šių dienų buitį.

„Už gyvą teatrą, už saviraišką, už naujų išraiškos priemonių bei būdų kurti paieškas!“ – šio kolektyvo moto. Gedulingai-šventiškas teatralizuotas koncertas „No Concert“ – tai rytietiškos atmosferos persmelktas pasirodymas (režisierius Vidas Bareikis). Nelogiškos bei absurdiškos jungtys yra raktas, kuriuo bandoma atrakinti šį keisto žanro pasirodymą. Veiksmas gali būti prilygintas šių laikų D. Charmso oberiutams – gimusiems iš šiuolaikinio žmogaus lūpų, tačiau išlaikantiems tą pačią trapią ribą tarp visą persmelkiančio juoko bei absurdiško tragizmo.„Galima tikėtis, kad koncerto nebus. Nesitikėti galima, kad jis bus. Arba atvirkščiai“, – intriguoja V. Bareikis. Ateikime į festivalį ir pamatysime!..