Švęskime Jonines Jono kalne

Klaipėdiečiai ir miesto svečiai raginami ateiti vainikuoti, atsinešti žolynų, muzikos instrumentus bei gerą nuotaiką. Kartu dainuosime, muzikuosime, blogio jėgas naikinsime, dalyvausime masinėje polkoje su ragučiais bei daug sužinosime apie šventės papročius. Joninių šventė prasidės 20 val. Jono kalne ir tęsis iki vidurnakčio.

Simboliai ir burtai

Vasaros saulėgrįža - birželio 21-oji, kai saulė įrieda į Vėžio žvaigždyną. Tai ilgiausia metų diena, o gamta tuo metu jau yra pasiekusi aukščiausią vešlumo, kuplumo tašką. Praėjus porai dienų, Lietuvoje tradiciškai švenčiamos Joninės, senovėje vadintos Kupolėmis, Rasos švente. Birželio 24-oji yra ir šv. Jono Krikštytojo gimimo diena. Šią dieną Jonai švenčia ne tik vasaros saulėgrįžą, bet ir savo varduves. Joninių išvakarės neįsivaizduojamos be vandens, ugnies bei augmenijos simbolių, vainikų pynimo, laužų kūrenimo, jaunamarčių burtų ir, žinoma, paparčio žiedo ieškojimo.

Šventės organizatoriai primena, kad Joninių išvakarėse augalai turi daugiausia gyvybinės galios, tad verta kupoliauti. Senovėje žolynus rinkdavo iš devynių laukų, iš devynių kraštų, kas trečią žingsnį vis kita kryptimi žengiant ir nieko nekalbant.

Jeigu tikėsime mūsų protėviais, taip surinkti žolynai gali išgydyti, suteikti jėgų, išduoti ateities paslaptis ar nulemti sėkmę. Kas atsineš į šventę savo surinktą žolynų puokštę, galės iš žiniuonių lūpų išgirsti ateities pranašystes. Čia pat bus pinami vainikai, kurie ne tik papuoš galvas, bet ir apsaugos nuo pavojingų ligų, suteiks vidinę darną, išpildys svajones. Merginoms vainikas gali būti likimo pranašas. Atsistojus prie šakoto medžio reikia jį mesti už savęs - iš kelinto karto vainikas užkibs, už tiek metų ištekėsi. Joninių šventėje bus puiki proga išbandyti šį burtą. Jaunuolių porelės, paleidusios žolynų vainikėlį į vandenį, sužinos, ar jiems lemta būti kartu: jei vainikėliai gražiai plauks greta - lemta, jei išsiskirs - nelemta.

Ugnis ir patrankos

Trumpiausią vasaros naktį chtoniškosios jėgos veikia itin aktyviai, tad Jono kalnas, kur vyks šventė, nusitvieks ugnimis. Joninių laužo ugnis atstoja saulę, saugo žmones, skleisdama piktąsias jėgas atbaidančią šviesą. Ugnis sudegins visas blogybes tradicinėje "raganų deginimo" apeigoje. Šis paprotys nuo seno gyvavo Mažojoje Lietuvoje: jaunoliai ant aukštos karties užtaisydavo smaluotą statinę, prikimštą pjuvenų ar dar ko, užbarstydavo druskos, kad ugnis stipriau spragsėtų, ir taip buvo sudeginamos "raganos". Jono kalne aidės ir patrankų šūviai, tad piktosioms jėgoms nebeliks jokių vilčių išnešti sveiką kailį.

Ugnimi nusitvieks ir Jono kalno salą juosiantis vanduo. Šis momentas labai simboliškas. Vanduo - gyvybės davėjas, suteikiantis žemei jėgų duoti vaisius, jis turi ir apvalančių, ir gydomųjų galių. Joninių išvakarėse ligoniai eidavo prie upių, ežerų maudytis, tikėdami pasveikti, o sveikieji - kad išvengtų ligų. Sakoma, kad rasa taip pat turi gydomųjų savybių. Tikima, kad saulei tekant, merginų nusipraususių rasoje veidai tampa skaistūs ir gražūs. Ugnis - naikinanti, griaunanti galia. Šių dviejų stichijų susiliejimas dar labiau išryškins vidurvasario magišką slenkstį, kai įvyksta esminis lūžis iš brandos - į nykimą.

Informacija

Daugiau Joninių papročių bus galima sužinoti klausant iškalbingosios papročių žinovės, renginio vedėjos Gražinos Kadžytės.

Šventės nuotaiką kurs folkloro ansambliai: "Alka", "Kuršių ainiai", "Senoliai", "Šemyna", "Žemaičių alkierius".

Renginys baigsis linksmos muzikikės ansamblio "Jonis" iš Šiaulių nuotaikingu koncertu, kuris tęsis iki vidurnakčio.