Rimas Tuminas: "Ne veltui kadais ėmiausi statyti "Madagaskarą", aš pats buvau panašus į Pakštą"

Gegužės 5 dieną į Klaipėdos kultūros centrą Žvejų rūmai atvyksta kultinis ir daugybę apdovanojimų pelnęs Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Madagaskaras“ (rež. Rimas Tuminas). Šiandienos geopolitiniame kontekste „Madagaskaras“ suskamba absoliučiai naujai, aktualiai ir jaudinančiai. Kviečiame jį pažiūrėti visus, kurie jo dar nematėte ir tuos, kurie norite jį pamatyti dar kartą. Šį sezoną „Madagaskaras“ įdomus ir dėl pokyčių kūrybinėje grupėje – pagrindinis vaidmuo patikėtas Tomui Rinkūnui, o prancūzaitę Helę vaidina – klaipediečiams puikiai pažįstama - Agnė Kiškytė.

„Madagaskaras” – žinoma M. Ivaškevičiaus pjesė, originaliai pristato Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį. „Spektaklis itin aktualus vyresnių klasių moksleiviams, kurie mokymo įstaigose - pagal programą - skaito ir analizuoja šią M.Ivaškevičiaus pjesę. Atsižvelgdami į itin didelį moksleivių susidomėjimą spektakliu, suteikiame jiems specialią nuolaidą, o mokytojams, atlydėjusiems klasę į teatrą - vietą nemokamai“, - sako Daiva Baltūsytė – Len, vadovaujanti Vilniaus mažajam teatrui.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą. Dramai apie lietuviškas utopijas M. Ivaškevičius „atrado“ unikalią ir nelegendinę asmenybę – Kazį Pakštą. Visoje XX a. Lietuvos istorijoje turbūt nerastume kito tokio žmogaus, kuris būtų turėjęs tiek kultūrinių, geopolitinių bei visuomeninių idėjų ir tiek drąsių projektų bei užmojų. Geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas Kazys Pakštas (1893–1960) vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su S. Šalkauskiu ir net A. Lincolnu.

Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten „atsarginę” tėvynę.

 Pasak režisieriaus, svarbiausia teatro kūrybai yra išmonė – ne sugalvojimas, kaip daryti tą ar kitą sceną, bet išmonė. Ji leidžia teatrui gimti bet kur. Žiūrovas teatre turi jaustis kaip šventėje, mėgautis prasmių susisluoksniavimu, tačiau kartu nujausti, kad ši šventė neamžina, kad ji baigsis.”

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Jei pirmojoje „Madagaskaro“ dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką, tai antroji labiau priklauso Salei, kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija.

Režisierius išrutuliojo savitą garso filosofiją: visa praeina, išnyksta, užsimiršta, tik garsas yra amžinas. Spektaklyje svarbūs ir tokie garsai kaip jūros ošimas, besiveržiantis į bažnyčią Pokštui sakant pamokslą, rėksmingas kaimiečių giedojimas, tylus varpelių skimbčiojimas, gaili "Karvelėlio" melodija, išblaškanti situacijų komizmą. Ir tyla, kuri leistų susitikti dabarčiai ir praeičiai.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Vienas iškiliausių Lietuvos režisierių – R.Tuminas – „Madagaskarą“ pastatė su savo nuolatiniais kūrybiniais partneriais – kompozitoriumi Faustu Latėnu ir scenografu Adomu Jacovskiu. Spektaklyje vaidina: Jūratė Brogaitė, Almantas Šinkūnas, Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė, Agnė Kiškytė, Ilona Kvietkutė, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas jaunesnysis, Tomas Kliukas.

Rimo Tumino režisuotas „Madagaskaras“ - gegužės 5 dieną 18 val. Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmai.