Petro Vyšniausko ir Gintaro Grajausko "Susikalbėjimai. Džiazas ir poezija"

Pristatant šio, dar neįprasto festivaliui projekto, dalyvius, nebuvo vardijami jų nuopelnai, apdovanojimai, titulai. Viskas, kas būtų pasakyta, nebūtų pakankama apibūdinimui jų svarbos Lietuvos ar Klaipėdos kultūros raidai, įtakos džiazo kultūros vystymuisi. Renginio sėkmė slypėjo šių ryškių asmenybių universalume, jų akivaizdžiose sąsajose su poezija ir džiazu, ekperimentinėje patirtyje, neeiliniame improvizaciniame talente - gebėjime kurti čia ir dabar - profesionaliai, jautriai ir įtaigiai.

Gintaras Grajauskas, baigęs džiazo studijas, tuomet užmaskuotas estrados vardu, ir iki šiol sėkmingai grojantis populiarioje bliuzroko grupėje „Kontrabanda“, tačiau dar didesnių įvertinimų pasiekęs poetiniu žodžiu, ir kaip pats prisipažįsta, vis dažniau klusniai atsiliepiantis „šaukiamas poetu“. Natūralu, kad nuo paralelių su džiazu poetinėje išraiškoje nepavyksta atitrūkti nei pačiam poetui, nei klausytojams, nei literatūros kritikams. Juolab kad savo eiles Gintaras ne tik rašo, bet ir skaito muzikinėmis frazuotėmis, varijuodamas tempu, kirčiais ir ritmu, teminiais atsikartojimais - maniera, kurią taip ir norisi priskirti džiazinėms variacijoms.

Ir Petras Vyšniauskas - Lietuvos džiazo simbolis, virtuoziškais pasirodymais užauginęs Lietuvoje didžiulę šios muzikos gerbėjų auditoriją, kiekvieną kartą sugebantis nustebinti ir sužavėti nauju skambesiu, netikėta traktuote, muzikiniu saksofono virpuliu įelektrinantis ne tik kūną, bet ir mintis. Vargu ar šis projektas Petrui eksperimentinis. Panašūs muzikiniai jo pokalbiai su poezija jam tapo įprasti. Ir klausytojas labiau nustebtų, jei prie panašaus projekto neišvystų Petro Vyšniausko pavardės. Ne vienam teko matyti jo muzikinius projektus su Juozu Erlicku, Marcelijumi Martinaičiu, Lidija Šimkute, atvykstančia Lietuvon iš JAV ir daugeliu kitų. Jo dalyvavimas – garantas, kad tarp muzikos ir poezijos užsimegs prasmingas dialogas, nenustumsiantis instrumento į foną.

Jautrus, persipinantis ir vienas kitą papildantis pokalbis įvyko ir šį kartą. Mes užmirštame, kad Petro rankose tik muzikinis instrumentas – saksofonas ir negreit susivokiame, kad juo nebuvo pasakytas nė vienas žodžis. Sklindanti garsų poezija taip įtaigiai tęsia poetinę mintį, aitrią temą, susikurtus pojūčius ir emocijas, niuansuodama naujas prasmes, blaškydama mus kraštutinumų amplitudėje, panardindama lengvoje ironijoje, peraugančioje į atvirą sarkazmą, graudų liūdesį išvedanti į džiugią euforiją, saldžią nostalgiją pasodinanti ant įkaitusio grindinio, o paskui netikėtai padeda muzikinį daugtaškį ir nutyla... Ir iškalbinga pauzė į mus kalba toliau.

„Dar neaišku, kas čia kam pritarė“, – ištarė Gintaras Grajauskas po pasirodymo. Bet niekas nesigilino. Du lygiaverčiai scenos partneriai padovanojo publikai šilčiausią ir jautriausią festivalio renginį.

Ir staiga tampa žvėriškai gaila... Gaila, kad niekas neužfiksavo šių akimirkų vaizdo kamera. Vieninteliu transliuotoju išliks mūsų sąmonė, kartkartėmis atgaminsianti įspūdžių nuotrupas ir panardinsianti į atmosferą, kai sugniaužia širdį ir dusliai prasiveržia - Déjà vu. Ir likusi viltis – kad tai ne paskutinis toks nugirstas pokalbis.

Audronė Jomantienė, Festivalio komandos narė