Penktadienį - Artūro Šeštoko fotografijų parodos "Tolumos" atidarymas

Artūras Šeštokas gimė 1964 m. Klaipėdoje. 1985-1986 m. mokėsi Rokiškio Kultūros mokykloje ir įsigijo kultūros darbuotojo specialybę su kino – foto būrelių vadovo specializacija. 1990 m. buvo priimtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungos narius. 1989 – 1994 m. dirbo laikraštyje “Lietuvos žvejys” fotokorespondentu ir dalyvavo kasmetinėse Klaipėdos fotomenininkų sąjungos skyriaus organizuotose parodose. 1993 m - pirmoji personalinė fotodarbų paroda Klaipėdos Fotografijos galerijoje. 1994 – 1995 m. dirbo dienraštyje “Vakarų eksprese” fotokorespondentu. Sukūrė fotografijų ciklą “Macikų pensionatas”, kuri buvo eksponuota Klaipėdos Fotografijos galerijoje. 1995 – 2000 m. dirbo dienraštyje “Klaipėda” fotokorespondentu. Nuo 2000 m. iki dabar vysto meninio portreto žanrą nuosavoje studijoje, kuria juodai baltų fotografijų ciklą, atspindintį specifinį Lietuvos gamtos grožį ir žmogaus būtį.

„Tolumos“ – fotografiniai Lietuvos gamtovaizdžiai, liudijantys labai asmenišką ir jautrų fotografo santykį su jį supančia aplinka. Šįkart autorius – kaip klaidžiojantis ir savęs tebeieškantis nūdienės civilizacijos atstovas, ignoruojantis šiandieninės visuomenės modernumą ir siekiantis atrasti save natūroje. Pati sąvoka tolumos jau iš anksto užprogramuoja, kad į fiksuojamus objektus bus žvelgiama per tam tikrą distanciją, vaizdo neprisileidžiant pernelyg arti, išlaikant nuotolį ir tuo pačiu pagarbų atstumą. Atstumą, kuris nesudrumstų priešaušrio tylos Vajuonio ežere (Švenčionių r.). Kuris išsaugotų nepaliestą vos vos nuo vėjo raibuliuojantį Notigalės ežero (Kupiškio r.) vandens paviršių. Kuris nesuardytų skulptūriškos smėlio kopos Kuršių nerijoje ir kuris paliktų pakankamai erdvės plačiam, bet skvarbiam menininko žvilgsniui. Atstumą, kuris bet kokiomis sąlygomis eliminuotų žmogaus įsikišimą į pirmapradišką gamtos būtį, nesuardytų jos autentiškumo, tačiau ir nebūtų pernelyg didelis, kad trukdytų jos pažinimui ar prisijaukinimui.

Peizažas nėra naujas žanras A. Šeštoko kūryboje. Beveik prieš dvidešimt metų jis, sekdamas kitų Kuršių nerijos kopų tyrinėtojų pėdsakais (J. Kalvelio, K. Mizgirio, A. Zavadskio ir kt.), ieškodamas asmeninio požiūrio į išpopuliarėjusią temą Lietuvos fotografijoje, savo objektyvą nukreipė į išraiškingai supustytas smėlio kalvas ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos teritorijoje. Taip radosi „Kopų formos“, kuriose tiršti debesys susilieja su sunkiais, bet nuolat kintančiais smėlio masyvais. Kartais čia impulsyvus autoriaus žvilgsnis susitapatina su plačiakampiu objektyvu, kuris neklusnią materiją tramdo gan griežtais puslankiais, išbalansuojančiais natūralias formas ir suteikiančiais daugiau ar mažiau įprastam reginiui naujas išraiškas. Tokiais atvejais švelnios, vėjo raižiniais išpuoštos kopos tampa nematytais dariniais, grasinančiais savo didybe ir kartu – trapumu.

Paroda bibliotekoje eksponuojama iki kovo 1 d.