Marguerite Duras: mylėti lengviau, nei gyventi

Klaipėdos dramos teatre vyksta spektaklio pagal legendinės prancūzų rašytojos  Marguerite Duras (1914–1996) pjesę „Savanos įlanka“ (Savannah Bay, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė) repeticijos. M. Duras 1984 m. už romaną „Meilužis“ (L‘Amant) buvo apdovanota prestižine Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija (Le prix Goncourt). Aistringa autobiografinė novelė, kurioje rašytoja atskleidė savo ankstyvosios jaunystės išgyvenimus, santykius su motina ir broliais, išleista kelių milijonų tiražu, išversta į 43 pasaulio kalbas, sukurta beveik tuo pačiu metu, kai M. Duras rašė ir Paryžiaus Rond-Point teatre režisavo pjesę „Savanos įlanka“, todėl jų tematika ryškiai susišaukia. „Vakarų ekspresas“ tęsią rašinių ciklą, pristatantį birželio 12-13 dienomis numatomą spektaklio „Savanos įlanka“ premjerą. Repetuoja aktoriai Sigutė Gaudušytė, Nijolė Sabulytė, Linas Lukošius ir režisierius Sigutis Jačėnas.

JAUNOJI MOTERIS. Papasakokit man tą istoriją dar kartą.

MADLENA. Tu kasdien nori tos istorijos.

JAUNOJI MOTERIS. Taip.

MADLENA. Tiek pasakodama, kasdien klystu... supainioju datas... žmones... vietas...

Staiga abi moterys prapliumpa juoktis.

JAUNOJI MOTERIS. Tu vis dažniau klysti.

MADLENA. Tu to ir nori?

JAUNOJI MOTERIS. Taip.

Abi juokiasi netardamos nė žodžio, ilgai.

Vėlyvasis Marguerite Duras gyvenimo ir kūrybos periodas susijęs su 38 metais jaunesniu Yann Andrea. Jų pirmas trumpas susitikimas įvyko 1975 metais, M. Duras režisuoto filmo „Indijos daina“ (India songs) pristatymo metu. Yann, atsidūręs per tris metrus nuo kūrybinės grupės, išdrįso paklausti, ar galėtų jai parašyti? Ji tik linktelėjo ir davė savo adresą Paryžiuje. Marguerite tuo metu buvo 61-eri, Yann – 23-eji metai. Nuo tada jis pradėjo rašyti M. Duras laiškus ir kartais nusiųsdavo savo kūrybos bandymų. Ji niekada į juos neatsakydavo, kol pagaliau 1980 metais atsiuntė jam savo naują romaną su trumpu prierašu, kad kūrė, galvodama apie jį... Kitą dieną – dar vienas laiškas: „Man labai bloga. Ką tik išsirašiau iš ligoninės ir esu visiškai nusivylusi. Tokia vieniša jau seniai nesijaučiau…“ Yann Andrea, skubiai sužinojęs M. Duras telefoną, paskambino rašytojai ir, nespėjęs nė žodžio pratarti, buvo pakviestas atvykti nurodytu adresu. „Ji pasitiko mane plačiai šypsodamasi. Atsidarėme butelį vyno, kalbėjomės ir vis negalėjome atsikalbėti. Viena tema keitė kitą. Atrodė, kad išsišnekėti ir amžinybės neužtektų, – prisimena Yann, nuo tos nakties nesitraukęs nuo M. Duras iki pat rašytojos mirties.

Per 16 bendro gyvenimo metu jis tapo Marguerite draugu, meilužiu, sekretoriumi, vairuotoju, namų šeimininku... „Ji pasiglemžė mane visą. Tapau neatsiejama jos gyvenimo ir kūrybos proceso dalis. Išsyk pradėjome dirbti kartu. Kas rytą sėsdavomės vienas prieš kitą prie stalo, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė. Ji diktuodavo man: pasitardama ieškodavo žodžių, kurdavo frazes… Galėjau pagauti ir pratęsti kiekvieną jos mintį, jaučiau, ką ji nori pasakyti man tarp eilučių.“

Tiesa, jų santykiai klostėsi audringai, nuolat svyravo tarp džiaugsmo ir skausmo. Pasak Yann, M. Duras buvo įsitikinusi, kad jis negali turėti jokių kitų rūpesčių, išskyrus ją. Marguerite uždraudė jam susitikinėti net su motina, su kuria Yann Andrea per 16 metų matėsi tik vieną kartą, ir tai tik 15 minučių. Marguerite erzino ir kėlė nerimą viskas, kas galėjo Yann sužavėti už jos namo ribų. Kur nors išeidama jį netgi užrakindavo duris... Tačiau tai netrukdė jai periodiškai vyti Yann lauk: surinkti jo daiktus ir išmesti pro langą! Daugybę kartų jis mėgino nusižudyti: rijo tabletes, prarasdavo sąmonę, bet Marguerite iškviesdavo greitąją pagalbą ir Yann atgaivindavo.

Y. Andrea prisipažįsta protestuodavęs (net apkumščiuodavęs rašytoją), „šimtą kartų“ mėginęs pabėgti, bet nuolat sugrįždavo. „Šviesių akimirkų mūsų gyvenime būdavo itin retai. Dažniausiai mes kovodavome. Aš nervingai lakstydavau po kambarį ieškodamas asmeninių daiktų: „Viskas! Išeinu!“ Tada ji staiga pasikeisdavo, tapdavo nenatūraliai švelni, paimdavo mane už rankos ir sakydavo: „Duras negalima palikti likimo valiai. Ką ji be Jūsų darys?..“ Iš manęs išsyk išeidavo garas. O kitą dieną vėl viskas kartodavosi iš naujo… Jie visada vienas į kitą kreipdavosi tik „Jūs“.

Poros nejaudino, kad iš jų juokėsi visas Paryžius, nes jie ir patys nuolat iš savęs juokdavosi, kadangi suprato, kaip atrodo iš šalies: ilgšis provincialas ir apskritutė dama, apsivilkę baltais kostiumais ir oriai vaikštinėjantys po Paryžių, garsiai ginčydamiesi ir nieko aplink nematydami... 1983 m. Yann Andrea parašo romaną „M. D.“, skirtą Marguerite Duras. Tai tarsi ligoninės lankytojo dienoraštis, primenantis literatūrinį užkalbėjimą, kupiną beribės meilės, dėmesio, kantrybės ir švelnumo, kuomet M. Duras (greitosios pagalbos išvežta į detoksikacijos ligoninę, mėnesiams ištikta komos) laviruoja tarp gyvenimo ir mirties. Tačiau vieną gražią dieną ji pabunda ir pradeda taisyti savo rankraštį nuo tos pačios eilutės, ties kuria sustojo prieš komą. 1992 m. M. Duras savo draugui dedikuoja romaną „Yann Andrea Steiner“.

Bus daugiau