Laima Vaikule: „Aš visados puikios nuotaikos“

Nepakartojamame ir didingame dvejų valandų šou nuskambės milijonų pamėgti hitai ir ne tik...

-Jūs visą laiką kūrybiniame tonuse, visą laiką ieškote kažko naujo.

-Išties, visa tai – tik likimas. Aš nieko neplanuoju, niekam nesiruošiu, viskas gyvenime atsitinka netikėtai ir parengia mane naujovėms. Kaip pavyzdį galiu paminėti,jo aš niekada nenorėjau vykti į Ameriką, tiksliau nuvykti norėjau, tačiau niekada negalvojau, kad ten dirbsiu. Nieko nedariau, kad taip įvyktų, o viskas įvyko tiesiog atsitiktinai.

-Tai, kad tapote dainininke taip pat atsitiktinumas?

-Aš niekada to nesiekiau. Buvo toks maestro Leonidas Zachodnik, kuris man sakė: „Laima, tu tapsi geriausia Latvijos dainininke“. O man tebuvo dvylika metų! Jis dirbo Rygos estrados orkestre, kurio meno vadovu tuomet buvo Raimondas Paulsas. Ir aš nuėjau į konkursą.. Raimondas Paulsas patikėjo manimi, mano talentu ir pasakė: „Mažyle, aš imu tave“.

-Kas padėjo įsitvirtinti scenoje ir tapti populiaria?

-Tarybiniais laikais buvo labai nelengva. Dainininkas turėjo praeiti ugnį ir vandenį, dainuoti dešimtmečiais, kad jį pastebėtų. Arba nuvykti į tarptautinį konkursą, ir būtinai laimėti. Kaip tai padarė irina Ponarovskaja Sopote, Ala Pugačiova „Auksiniame Orfėjuje“ Bulgarijoje. Ir mano likimas susiklostė panašiai. Duris į estradą man atvėrė Gran Pri, kurį gavau tuometinėje Čekoslovakijoje, „Bratislavos lyros“ konkurse.

-Ar turite baimės jausmą?

-Nežinau. Kai atsisuku atgalios, suprantu, kad aš tiesiog beprotė. Man atrodo, kad aš balta ir pūkuota, viskas pas mane tvarkingai sudėliota lentynėlėse. Bet buvo kažkokie rūstūs periodai. Pavyzdžiui tada, kai aš tiesiog išprotėjau nuo profesijos, aš maniau, kad tik tai gyvenime svarbu, ir niekas neturi trukdyti karjerai- nei mama, nei tėtis, nei sesuo – niekas. Ir tai blogai. Ir netgi draugai man neegzistavo – jei jie ne kolegos, nekalba su manimi apie darbą, apie ką gi su jais kalbėti? Ir taip buvo, kol likimas netrinktelėjo man per galvą, kai Amerikoje aš susirgau ir supratau, kad , o Dieve, aplink pasirodo gyvena žmonės.

-Susirgote?

-Man diagnozavo vėžį. Ir štai tada mane tiesiog perjungė. Aš pradėjau gerbti žmones, man viskas pasidarė įdomu. Aš galėjau netgi užrūkyti ir išgerti, ko niekada anksčiau nedariau.

-Kiek Jums reikėjo laiko, kad atsitokėtumėte nuo patirto šoko, ir patikėtumėte, kad liga jau praeityje?

-Septynerių metų. Pirmieji penkeri metai, kai liga gali atsinaujinti. Pradžioje turi tinkrintis kas tris mėnesius. Vėliau kas pusmetį. Po to kartą metuose. Ir štai tada, tu jau gali lengviau atsikvėpti. Pirmuosius metus jautiesi tarsi sėdėdamas ant bombos.

-Kas padėjo įveikti ligą? Valios tvirtybė?

-Ne, tai likimas. Aš turėjau draugus, kurie nuvedė pas gydytoją. Prodiuseris, kuris mane pakvietė į JAV, laidavo už mane, nuėjo į užsienio reikalų departamentą ir gavo leidimą operacijai. Bet ši liga visam gyvenimui palieka tavyje žymę. Tu gyveni ne taip, kaip žmonės, kurie nesirgo. Tu visada esi rizikos zonoje. Tai labai baisu – išgirsti tokią diagnozę. Aš pastoviai galvojau apie tai, jog aš kažko nepadariau, kažko nepasakiau. Ir kad man dar labai reikia pabūti šiame pasaulyje.

-Aš suprantu, koks svarbus Jums buvo artimųjų palaikymas, ypač Andrejaus.

-Niekas nieko nežinojo, mes su Andrejumi viską slėpėme. Tuo metu mirė mano tėvas, o aš net negalėjau atvykti į laidotuves. Ir aš nežinau, ką apie mane galvojo mano giminės. Bet aš gulėjau, ir negalėjau net judėti. Pasakiau, kad negaliu atvykti, nes šiuo metu privalau būti įrašų studijoje..

-Kokie artimi ir paprasti Jūsų santykiai su Andrejumi. Visą gyvenimą drauge...

-Aš mokiausi medicinoje, ir nuo šešiolikos papildomai užsidirbdavau dainuodama restoranuose. Čia grojo ir Andrejus. Mes tik dirbome drauge, o vėliau keliai išsiskyrė. Jis paskambino, kai man jau buvo devyniolika ir pakvietė į Sankt Peterburgą, į kažkokio viešbučio atidarymą. Net nepamenu, kaip jis vadinosi, bet mečiau medicinos mokslus ir matyt įsimylėjau.

-Kodėl Jūs taip ir nenuėjote į santuokų rūmus?

-Matyt man visados buvo svarbi ir reikalinga laisvė. Jei man pasakys, kad ko nors negalima daryti, aš tai būtinai padarysiu. Ir Andrejus tai supranta. Jis priprato prie manęs. Juk jis mane pažįsta nuo šešiolikos. Štai mes vienas kitą ir išauklėjome.

-Karjeros pradžioje Jūs sąmoningai atsisakėte motinystės...

-Aš vėliau labai norėjau, kad mes susilauktume vaikų, tačiau Andrejus nedegė šiuo noru. Matyt yra gulbės, kurios pripratę plaukioti vienatvėje. Man rodos Andrejus niekada nenorėjo turėti vaikų. O vėliau, kai jau lyg ir persigalvojo, buvo per vėlu. Nebuvo ir sveikatos, ir mano liga užklupo.

-Ar bendraujate su Paulsu?

-Galiu bet kada jam paskambinti ir esu laiminga, kai skambina jis. Tai jau kažkas daugiau, nei draugystė.

-Žvaigždžių tarpe labai madinga lankytis pas ekstrasensus. Jūs domitės savo ateitimi?

-Aš viso to nemėgstu ir pas būrėjas nesilankau. Mane daugiau domina tai, kas susiję su mokslo atradimais. Vienintelis susitikimas su aiškiarege įvyko, kai man buvo 15 metų. Pas įžymią būrėją mane ir sesę nuvedė mama. Viskas, ką ji man išbūrė, išsipildė. Tada sunku buvo patikėti, kad pasikeis valdžia, kad mano darbas bus susijęs su kelionėmis, ir dar į užsienį. Ji išpranašavo man ligą, su kuria susidorosiu. Taip ir atsitiko. Dar ne viskas iš pranašystės išsipildė, tačiau yra dar  laiko.

-Daugeliui žmonių Jūs - elegancijos ir gero skonio etalonas.

-Taip, išties mane taip pravardžiuoja. Bet nieko specialaus tam aš nedarau. Vaikystėje mėgau žaisti su gėlėmis. Nepuošiau lėlių, o mėgau gamtą. Visą dieną galėjau gulėti pievelėje ir žiūrėti į šokinėjančius žiogus. Nežinau iš kur tai manyje. Mano aprangos stilius- greičiausiai kažkoks protestas. Aš neturiu dizainerio ir neseku jų madomis. Niekada nežiūriu į etiketes. Renkuosi pagal principą „patinka-nepatinka“. Patogu ar ne? O vėliau dar ir viską perdarau pagal save. Mano stiliaus pagrindas - saikas.