Klasikinėje pjesėje – šių laikų biznierius

Klaipėdos dramos teatras kviečia pasižiūrėti pirmąją šių metų premjerą – H. Ibseno dramą „Laukinė antis“. Žiūrovai laukiami vasario 20 d. ir 27 d. Žvejų rūmuose. Spektaklio pradžia 18 val.

Spektaklį režisavo Ramutis Rimeikis, scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkė Monika Vėbraitė, muziką kompozitorius Gintaras Kizevičius. Vaidina aktoriai Vytautas Paukštė, Vidas Jakimauskas, Rimantas Pelakauskas, Edvardas Brazys, Aleksandras Šimanskis, Kęstutis Macijauskas, Vaidas Jočys, Regina Arbačiauskaitė, Jolanta Puodėnaitė, Simona Šakinytė, Eglė Jackaitė, Česlovas Judeikis, Kazimieras Žvinklys, Donatas Švirėnas, Nijolė Sabulytė, Jonas Naujokas, Alina Mikitavičiūtė, Lina Krušnaitė, Rimantas Nedzveckas, Jūratė Jankauskaitė, Vida Kojelytė, Irena Simonaitytė.

H.Ibseno dramoje „Laukinė antis“ gėris ir blogis nėra aiškiai atskirti. Čia nėra vien teigiamų ar vien neigiamų personažų – kiekvienas gyvena su savo ydomis, iliuzijomis ir silpnybėmis. Čia pasakojama apie du žmones, turėjusius bendrą verslą, bet pasielgusius neteisėtai. Vienam jų teko prisiimti kaltę, daug metų sėdėti kalėjime, sugrįžti sugniuždytam. O kitam pavyko susikurti patogų gyvenimą: buvusio bendražygio sūnų apvesdinti su savo meiluže, besilaukiančia vaikelio, išsaugoti garbingo žmogaus autoritetą. Deja, tiesa išaiškėja. Kokiu būdu ir su kokiomis pasekmėmis toms dviem šeimoms ? Tai tegul lieka žiūrovams.

Koks vaidmuo šitame spektaklyje skirtas laukinei ančiai? Tai simbolis, metafora, tačiau, anot režisieriaus, H. Ibseno labai taikliai panaudota. Pašauta antis nuskęsta. Gyvenime taip pat. Po didelių sukrėtimų vieni pakyla, o kiti ir gyvena dugne ar dumble.

Vieną pagrindinių vaidmenų spektaklyje sukūrė aktorius Vaidas Jočys. Paprašytas apibūdinti savo personažą Jalmarą Ekdalį, aktorius kalbėjo: „Iš dalies jį galima vadinti menkysta, tačiau dar ir egoistu, manančiu, kad yra pasaulio bamba. Todėl viskas turi suktis aplink jį, nors pats nieko nedaro, nieko neįgyvendina. Tame Jalmaro pasipūtime žiūrovas įžvelgs tiek komišką elementą, tiek ir tragišką. Nes žmogus negali visą gyvenimą eiti per kitų galvas. O štai čia – pjesėje – gyvenimas trenkia per galvą ir sako: žmogau, susimąstyk, ką tu darai, šitaip gyventi negalima. Nors iš tiesų dabar tiek politikoje, tiek kitose sferose tokių pavyzdžių yra labai daug“.

Kuriant vaidmenį pirmieji žingsniai scenoje - lyg mokyklinuko mokykloje. Todėl, anot V. Jočio, pradžioje kamuoja nežinia: ką ir kaip daryti? Tačiau palaipsniui griaučiai apauga mėsa. „Tikrai įdomus vaidmuo. Galvoju, kad kiekvienas žmogus turi tuštybės, tačiau visa tai parodyti ne tiesmukai, paviršutiniškai, bet kad žmogus turi ir sielos gelmių bei minčių svorio, - nėra paprasta. Iš pradžių žiūrovai galbūt ir šypsosis per ūsą, regėdami mano personažą, bet antroje dalyje, galvoju, kad susimąstys. Ar tos tuštybės ir pasipūtimo neturi savyje?“, -samprotavo aktorius.

Klaipėdos dramos teatro pasididžiavimas – aktorius Vytautas Paukštė, taip pat sukūręs urmininko Verlės vaidmenį, džiaugėsi, kad po pertraukos į sceną vėl sugrįžo klasika. „Nesakau, kad teatruose nereikia komercinės veiklos - komedijų, bet, man regis, labai svarbu klasika, tie didieji dramaturgai kaip Šekspyras, Čechovas, Ibsenas šiuo atveju. Tegul tai kitą kartą nebūna labai žiūroviniai reikalai, nes reikia truputį galvoti. Bet tai yra prielaida, dėl ko auga aktoriai, pats teatras ir savaime suprantama publika“, - tikino aktorius.

Klasika, V. Paukštės žodžiais, – tai gilus , filosofinis sprendimas, lindimas į žmogaus sielos gelmes, reikalaujantis tam tikro meistriškumo iš režisūros ir aktorių. Todėl labai gerai, kad Klaipėdos teatras atsigręžė į klasiką. Aktorius prisiminė, kad „Laukinę antį“ norėjo statyti Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas, jau ir vaidmenų paskirstymas buvo, bet jie, veikiausiai, dėl laiko stokos paliko savo sumanymus uostamiestyje. Todėl veikalo ėmėsi Ramutis Rimeikis.

Paklaustas kodėl žiūrovai turėtų pasižiūrėti šitą spektaklį, V. Paukštė nedvejodamas atsakė, kad pirmiausia dėl H. Ibseno. Jis viską pasako, jis sudėtingas dramaturgas, gebantis įeiti į žmogaus vidų, pačias sielos gelmes. „Tai, apie ką kalbama šitoje pjesėje, yra aktualu ir šiandien. Yra apie ką mąstyti: ar taip elgiasi šitie žmonės, ar kitaip jie turėjo elgtis, o kaip man elgtis tokioje situacijoje? Pjesė apie šių laikų biznierių, kuris eina per lavonus“, - apibendrino aktorius.