Klaipėdoje - Jūratės Mykolaitytės darbų paroda

Realistė, mistikė, Vilniaus dailininkė – tai etiketės, nuolat klijuojamos Jūratei Mykolaitytei. Taip, realistė, jei tai suprasime kaip naujų ryšių su realybe ieškojimą. Taip, mistikė, tačiau labiau dėl to, kad tuo metu turėtoje dirbtuvėje buvo tamsu. Ir taip, Vilniaus dailininkė, jei šiuo vardu vadinsime vieną miesto dalį – Užupį, kurį labiau norisi rašyti iš mažosios raidės, nes jis labiau būsena ar gyvenimo būdas.

Jos kūryboje Miesto labai daug. Jis lipdomas iš detalių ir auga tiesiog akyse. Svarbu kiekviena smulkmena: kaip atrodo durys, turėklai, langas, laiptai...

Kokia detalė ir kuriuo metu gali tapti reikšminga, niekas negali nuspėti. Nors visi mėgsta tai daryti. Tačiau jei spėjimams būtų lemta išsipildyti arba jeigu visi spėtų vienodai, gyventi pasidarytų klaikiai nyku. „Kai pajuntu, jog kažkuri paveikslo vieta jau sako tai, ką norėjau, suprantu, jog darbas baigtas. Juk jei kiekviena būtų vienodai iškalbinga, kalbėjimas taptų beprasmis, nesuprantamas kaip „Babelio bokštas“. Dėl to neįsivaizduoju savęs kuriančios abstrakcijas. Man gražu pažiūrėti, žaviuosi, kai tai daro kiti. Tačiau kaip žinoti, kada jau kūrinys baigtas?“

Miesto tema neatsiejama nuo laiko. Kaip žmogaus veidas, miesto vaizdas nepastebimai keičiasi, pasiduodamas laikui, kuris be gailesčio nutrina ankstesnes linijas ir pripiešia naujų bruožų. Nesikeičia tik tai, kas laikui nepavaldu – siela. Tam, kad išliktum, reikia keistis. Juk nesidominčiam istorija antikinė skulptūra ir bus tik skulptūra. Tačiau kasdien eidamas kad ir pro „Užupio angelo“ skulptūrą matai, kaip ji keičiasi, sensta. Pastatai taip pat. Kuo daiktas mažiau juda, tuo pasikeitimai ryškesni. Ir išlikimas stipresnis. Ir tai labai matyti mieste ant vandens.

Jūratės darbuose daug literatūros. Siužetai, jų sukeltos mintys ar įspūdžiai. Dar vaikystėje perskaičiusi tėvų žurnalistų sukauptą turtingą namų biblioteką, iki šiol geriausiai pailsi su knyga rankoje. Kokia? Senos simpatijos rusų humanistams paskatino domėtis ir šiuolaikine rusų literatūra. „Nemėgau tik vienos knygos – „Bitės“. Tai buvo mokslinis leidinys apie vabzdžius. Savotišką supratimą apie vaikų auklėjimą turėjęs griežtas tėtis versdavo kasdien skaityti šią knygą ir atpasakoti. Buvo klaikiai neįdomu, nors dabar gal ir su malonumu paskaityčiau“, – prisimena Jūratė. Ir iki šiol nemėgsta rutinos, tačiau įskiepytas pareigos jausmas ir darbštumas dažnai gelbsti nuo bereikalingo blaškymosi. Į dirbtuvę Jūratė eina kaip į darbą. Bent kavos išgerti ir pamąstyti. O tada ir piešinys ima rastis.

2014 sausio 24 d. 17 val. BAROTI galerijoje (Aukštoji g. 1,Klaipėda) atsidarys Jūratės Mykolaitytės (Vilnius) tapybos paroda, skirta autorės 60-ies metų jubiliejui.

Paroda veiks iki vasario 26 d.