Kitą savaitę moksleiviai "okupuos" Vilnių

Trečiadienį - Valstybės diena. Šalies sostinė laukia... moksleiviai jau jau pradeda... jau važiuoja Lietuvos širdin. Kitą savaitę jų šventė - Moksleivių dainų šventė „Tu - mums viena“ - Liepos 6-ąją, jau „per MINDAUGĄ“ Vilnius atjaunės, Vilnius pasipuoš, Vilnius - švęs. Štai ką apie Moksleivių dainų šventę „Respublikai“ pasakoja Romualdas Kondrotas, Nacionalinės M.K.Čiurlionio meno mokyklos ir šventės direktorius, žmogus, keturiskart „maltas“ Moksleivių dainų švenčių girnų; keturiskart sakęs kitiems - tai jau man gana; ir keturiskart prisipažinęs sau: negaliu aš be MŪSŲ šventės.

„Siekiant maksimalaus rezultato Dainų šventės organizatoriams, - kaip tikriems studentams, - visuomet pritrūksta vienos nakties. Ši Moksleivių dainų šventė irgi nebus didelė išimtis. Matyt, aš turiu kokią blogą „žymę“: teko vadovauti ne vienai šventei ir... visas jas ruošėme, ir visoms pasiruošėme minimaliomis sąnaudomis. Žinoma, niekam per daug nepasigirsi (ir nepasiskųsi), kad su minimaliais finansais siekiame (ir pasiekiame) maksimalių rezultatų. Mes stengiamės, kad tų „virtuvės dalykų“ žiūrovas nei pajustų, nei pamatytų. Aišku, tam tikrą nuoskaudą dėl įvairių žinybų ir organizacijų atmestino požiūrio į Dainų šventę - ar moksleivių, ar tai suaugusiųjų - ir dabar jaučiu; ypač moksleivių: moksleiviai - tai ta karta, kuri „prisotina deguonies“ tautos kultūrinį augimą, ir turime būti už tai jiems dėkingi, o dažnai į juos valdininkai žiūri kaip į kažkokius nelabai reikalingus daiktus: ai, čia vaikai, tai galima vienaip, galima kitaip... Mūsų ministrė yra teisi: užuot galvoję, kaip prisidėti prie Dainų šventės, kad ji būtų gražesnė, tauresnė, kad ji vaikams būtų tikrai didelė šventė, daug kas mano, kad jos biudžetas yra toks, jog iš jo galima uždirbti, pasipelnyti, išspausti kuo didesnę naudą sau. Na, po tokių, atsiprašant, kai kurių „patriotų“ pasamprotavimų norisi verkt... Jei Dievulis duos gražų orą, tai nuo liepos 4 iki 9 d. mes dalyvausime tikrai gražioje šventėje; ir... kad jai išleista - palyginti su kitomis - visai nedaug pinigų, niekam nepasigirsi. Iš esmės viskas vyksta dėl entuziazmo, atskirų žmonių entuziazmo ir pasiaukojimo. Deja, tų entuziastų yra vis mažiau ir mažiau, o siekiančių iš dainų švenčių pasipelnyti - vis daugiau ir daugiau. Ir išeina taip: moksleivių dainų švenčių biudžetas du tris kartus mažesnis nei suaugusiųjų, - nors jei vaikai, nešoks, nedainuos, tai ir suaugusiųjų švenčių nebus; kita vertus, ne tik vaikai mokosi iš mūsų, bet ir mes iš vaikų.

Vaikams, kuriems suaugusiųjų palaikymo ir įvairios pagalbos reikia kur kas daugiau nei „suaugėliams“, dėmesio skiriama tiek pat kartų mažiau. Ir nors entuziastų dėka dar viskas važiuoja, bijau, kad jų mažėjant - po dešimtmečio kito - galime likti prie suskilusios geldos. Kai žinai latvių ar estų moksleivių dainų švenčių biudžetus ir jų valdžios požiūrį į šventes ir mūsų, tai pasijunti labai nesmagiai - tiesiog skaudu, kad didžiausia iš Baltijos sesių šitai veiklai, šitam kultūriniam ir švietėjiškam fenomenui skiria mažiausiai lėšų. Tai kalbu labai atsakingai. Nors ministrė dėjo tikrai dideles pastangas, kad ir policija, ir transportininkai, ir firmos, maitinsiančios vaikus, bei kitos organizacijos suprastų, jog Dainų šventė nėra tas renginys, iš kurio reikia pelnytis, deja... na, tebūna kažkoks pliusas, kad „už dyką“ nedirbtum, bet... taip visiems norisi vaikų sąskaita - ir tik per savaitę - pralobti, kad net bjauru. Į Baltijos kelią visi važiavo iš atokiausių vietų ir niekas nesakė: užmokėk man už benziną. Dainų šventės - tai lyg ir Baltijos kelio tąsa, bet viskas jau visai kitaip. Imkim kad ir policiją: ji gi dirba kiekvieną dieną, bet jei dirbs per Dainų šventę, kuri yra visai ne jų nuopelnas, tai, būk geras, mokėk; galima pagalvoti, kad ta policija visai ne mūsų, o kažkokie samdiniai iš kažkur; kad ji ne mūsų vaikus ne savo darbo metu turi saugoti... kažkoks kosmosas. Tokios „smulkmenos“, tokia patriotizmo stoka labai liūdina. Galima suprasti privačias struktūras, bet biudžetinių įstaigų, kurias išlaikome mes visi, mokesčių mokėtojai, - ir moksleivių, šventės dalyvių tėvai, taip pat, - norų pralobti iš vieno svarbiausių mūsų valstybės ir tautos kultūrinių renginių toleruoti negalima; reiktų jas bent jau sugėdinti; bet vargu ar jiems pažįstamas gėdos jausmas.“

Ar dainininkai matys šokėjus

„Turiu vieną svajonę, kurios niekaip negaliu įgyvendinti jau daug metų. Visuomet maniau, kad būtų gražu ir labai teisinga, kad vaikai, atvykę į Dainų šventę, galėtų ne tik patys koncertuoti, bet ir pasižiūrėti, pasiklausyti savo bendraamžių: Dainų dienos dainininkai lanko Šokių dieną, šokėjai - Ansamblių vakarą Kalnų parke ir t.t. Nepavyksta, nes tai susiję su labai dideliais pinigais. Valstybė turėtų surasti tam lėšų, nes... argi gali būti didesnis patriotinis auklėjimas... kai sustoja dešimt tūkstančių ir užtraukia Tautinę giesmę, kai sušoka 5-6 tūkstančiai lietuvių liaudies šokį ar sudainuoja autentišką lietuvių liaudies dainą; ar čia reikia dar kokių nors dirbtinai kuriamų patriotinių programų? Dainų šventė - pati patriotiškiausia programa.“

Skaičiai, kuriems lenkiamės

„Dainų šventė - tai 22 tūkst. dalyvių; tai ne tik moksleiviai; tai ir kolektyvų vadovai: chorvedžiai, choreografai, baletmeisteriai, muzikos, menų mokytojai; lydintieji, prižiūrintieji, koordinatoriai ir t.t. Visus skaičiavimus darome dvidešimt dviem tūkstančiams žmonių; žinoma, gal kas susirgs; gal kas dėl kitų priežasčių neatvažiuos, bet mes ruošiamės būtent tokiam skaičiui: 10 tūkst. dalyvių Dainų dienoje Vingio parke, po penketą - Šokių šventėje „Siemens“ arenoje ir Ansamblių vakare Kalnų parke; du tūkst. - būtent tie pagalbininkai, be kurių irgi šventė nebūtų Šventė.“

Moksleivių ir mūsų erdvės

„Šiek tiek apie erdves, kuriose vyks renginiai. Su „Siemens“ arena - viskas gerai; kitur mes šiek tiek pasitvarkėme. Džiaugiuosi, kad pagaliau baigėsi tie vandalizmo aktai, kai, pavyzdžiui, nueini į Kalnų parką ir randi du trečdalius išlaužytų suolų - to jau nėra, tačiau supuvusių suolų, žinoma, buvo. Mūsų ministrės dėka buvo susitarta su Kauno profesinėmis mokyklomis, atvažiavo būsimieji savo srities specialistai ir ką reikėjo sutvarkė: padažė, pakeitė, prikalė; tuo būdu mes sutaupėme nemažai pinigų, kuriuos bus galima išleisti (ir išleidome) meniniams sprendimams. Kita vertus, anot ministrės, tai - puikus profesinis ugdymas; beje, tie profesinių mokyklų vaikai labai džiaugėsi, kad galėjo prisiliesti prie Moksleivių dainų šventės; gražu. Praeitą savaitę mes, Šventės organizatoriai, vėl buvome susitikę su ministre, daug ką aptarėme darsyk; turiu pasakyti, kad dabartinė švietimo ir mokslo ministrė Moksleivių dainų švente rūpinasi ne „ant popieriaus“, ne „dėl varnelės“, o tikrai, ir tai labai džiugina.“

Talkininkai

„Smagu, kad šventei talkina daug įmonių ir organizacijų: ir „Lietuvos geležinkeliai“, kurie tradiciškai duodavo 50 proc. nuolaidą, šįsyk suteikė net 75 proc., ir kai kurios Vilniaus profesinės mokyklos - jų dėka apie trys tūkstančiai moksleivių miegos ne sporto salėse ant grindų patiestų čiužinių, o lo-vo-se!

Maitins šventės dalyvius firma „Pontenm“ - ji laimėjo pagal visus įstatymus organizuotą konkursą; tikiuosi, kad viskas bus gerai - skanu, sotu ir sveika; tūkstančių vaikų maitinimas - tai gana nelengva veiklos sritis: maitinti tiek žmonių per karščius ir kone savaitę - nemenkas iššūkis, o kaip pavyks, pamatysime po šventės. Žinau (ar bent jau manau, kad žinau), kad suprantančių dainų švenčių padėtį ir kuklų biudžetą įstaigų ir jų vadovų nėra mažai; linkusių „melžti“ šventę yra daug, bet, ačiūdie, tikrai ne dauguma. Ir dėlto smagu.“

Trys banginiai ir kt.

„Dainų šventė - tai trys didieji banginiai: daina, šokis, ansamblis. Tuos „banginius“ visuomet lydi didesni ar mažesni renginiai. Tačiau šiemet tie „banginiai“ apaugo dar lig šiol neregėtomis „kriauklėmis“. Dainos diena (vad. Raimondas Katinas) liepos 6 dieną 18 val. prasidės Vingio parke, 21 val. sugiedosime (visi pasaulio lietuviai!) Valstybės himną; tą pat dieną Bernardinų sode skambės pučiamųjų orkestrai, ten pat viražuos skraidyklės, vakarop - tradiciškai - Arsenalo kieme susitiksime su mokytojais, vadovais. Septinta diena: folkloro kolektyvai pasirodys net septyniose sostinės senamiesčio vietose, vėl skambės pučiamieji - jau kiti orkestrai virpins orą Rotušės aikštėje; akordeonininkus girdėsime Jonų, geriausius chorus - Kotrynos bažnyčioje; į Gedimino kalno papėdę mus kvies profesinių mokyklų moksleivių „jomarkas“. Liepos aštuntąją „Siemens“ arenoje - Šokių diena (vad. Živilė Adomaitienė); Šokių diena bus labai šiuolaikiška, joje tilps visi šokio žanrai: ir baletas, ir pramoginiai, ir šiuolaikiniai šokiai, gatvės, sportiniai šokiai ir t.t.; aišku, su visa pagarba tautiniam šokiui; čia bus įvairiausių šokių - šokių, kurie šiandien realiai egzistuoja mokyklose; to tikrai nėra niekada buvę suaugusiųjų šventėse. Ansamblių vakaras (vad. Vytautas Buterlevičius) Kalnų parke surado ir turi labai gražią savo vietą: ir su savo labai vėlyva pradžia, ir su savo labai įvairia apšvietimo technika liaudies meną mums pristato subtiliai ir autentiškai - Kalnų parkas tikrai yra ta vieta, kurioje įvairių Lietuvos etnografinių regionų tautinis menas trykšta vienybe, visos šalies tautinio meno pasiuntiniai ne tik stebins, bet ir primins žiūrovams, iš kur mes ir kas mes. Žodžiu, mes net savo reklaminiam klipe lyg ir sakom: moksleivių susitikimo vieta - Moksleivių dainų šventė! Vingio ir Kalnų parkai, „Siemens“ arena! Visas Vilnius! Visa Lietuva! Tik, duokdie, gerą orą!“

Palinkėjimai ir pasilinkėjimai

„Pirmadienį (kai kas - jau sekmadienį) Vilniun sugužės šventės dalyviai į repeticijas ir naujų įspūdžių savaitę. Mieli moksleiviai (ir lydintys asmenys), atsivežkite gerą nuotaiką, nekreipkite dėmesio į smulkmenas - mes visi žinome, kad niekas jums nepakeis nei namų lovos, nei mamos sumuštinio ar kotleto; organizatoriai tik padeda jums švęsti; pačią ŠVENTĘ jūs turite atsivežti savo širdyse - tikiu, kad taip ir bus. Tuomet šventė tikrai bus MŪSŲ. Visų ir kiekvieno! Sėkmės!“

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“