Išragautos Žagarės vyšnios

Tai, kas netinka kitiems miesteliams ir miestams, tinka Žagarei. Tinka jos į žemę smengantys namukai, gatvelės su dar išlikusiu grindiniu, senasis parkas, Naryškino dvaras, žirgyno kompleksas, Švetės upė, Žvelgaičio piliakalnis, legenda apie Barborą Žagarietę, jos žmonių charakteris, kuriame susimaišęs žemaitiškas užsispyrimas ir latviškas kietakaktiškumas, ir dar daugybė daugybė kitų dalykų, kurių niekur kitur nerasi, tik čia, Žagarėje.

Žagarė visiems nosį nušluostė išradingai pritaikytu savo krašto simboliu - žagarvyšnėmis ir jau septyneri metai liepos viduryje rengiamais įspūdingais Vyšnių festivaliais. Na, ir kas, kad liepos viduryje juodomis uogomis kasmet aplimpančios vyšnios būna jau apskintos ar įžūlių "špokų" praretintos. Festivaliai vis tiek vyksta. Bet kokiu oru, keturias ar penkias dienas. Ir kiekvienas festivalis yra nepakartojamas, sutraukia minias žmonių iš visos Lietuvos ir užsienio. Kuo ir kodėl? Nei vienu, nei dviem žodžiais neatsakysi. Tiesiog nuoširdumu, prieš kurį neatsispiria net tokios žvaigždės, kaip Laima Vaikulė, praėjusį penktadienį žagariečiams sutikusi koncertuoti nemokamai. Gal todėl, kad prie pat Latvijos sienos įsikūrusi Žagarė yra senosios Žiemgalos dalis ir daugumai čia gyvenančių latvių kalba kaip sava.

Septintasis Žagarės vyšnių festivalis ir buvo skirtas draugystei su Lat­vija paminėti, o vadinosi tiesiog "Sveikas, broli" ("Sveic, brali" - latv.). Tokių žymiausių šalies kolektyvų pasirodymų, kuriuos broliai latviai padovanojo Žagarei, retai gali tikėtis net didžiuosiuose miestuose. Keturias dienas Žagarės parke, bažnyčioje skambėjo latviška klasikinė, barokinė, populiarioji muzika, džiazas pritraukė tūkstančius klausytojų. Ir visiems drauge buvo tiesiog labai gera.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"