Iliuzionistas Mantas Wizard: „Norėčiau atlikti didelį triuką ir pradanginti lėktuvą, nors dažniausiai žmonės prašo pradanginti Seimą“
„Po šio turo sudarysiu grimo kambarių TOP 10. Bus labai įdomu. Tarkim, man teko persirenginėti kambaryje, kuriame ką tik vyko muštynės ir tų muštynių pėdsakai buvo labiau, nei akivaizdūs.
Labai įdomu, kokios salės yra Lietuvoje, kokios sąlygos suteikiamos ne tik žiūrovams, tačiau ir artistams. Tačiau visa tai, žinoma, antraeiliai dalykai: visų pirma noriu gerai atlikti savo darbą ir atėjusiems žiūrovams sukurti šventę“, - sakė M.Wizard.
Ne pirmus metus televizijos ekranuose šmėžuojantis Mantas sako, kad scena jį traukė visą laiką, o magijos menas stulbino, žavėjo ir šaukė.
-Mantai, ar prisimenate savo pirmąjį triuką? Koks jis buvo? Ar labai drebėjo rankos?
-Taip, pamenu! Mano pirmasis triukas buvo „dingstanti moneta“. Jo mane išmokė tėtis. Pirmiausia jį pademonstravau savo broliui. Labai jaudinausi ir supratau, kad gerai atlikti triuką ir nustebinti žiūrovą yra labai sunku.
Nuo mažens jaučiau tam tikrą pašaukimą ir labai norėjau būti iliuzionistu. Pirmą kartą iliuzionistą pamačiau dar būdamas mokykloje – man buvo septyneri. Mane taip sužavėjo mago pasirodymas, kad iškart troškau ir pats išmokti rodyti triukus. Pirmųjų triukų mokiausi iš knygų, o paskui susiradau mokytoją – Arvydą Stonį.
-Tai – didžiausias jūsų mokytojas ir įkvėpėjas?
-Iš kiekvieno profesionalaus iliuzionisto randu ko pasimokyti, o pirmasis mokytojas buvo A.Stonys – jis perdavė man savo 25 metų patirtį, pasidalino ne tik iliuzijos meno, bet ir scenos paslaptimis. Esu Arvydui labai dėkingas už daugybę dalykų ir atvertų kelių. Ir šiandien jis yra vienas artimiausių mano draugų. Man taip pat daug talkina italų iliuzionistas ir režisierius Enriko Pecolli, dažnai su juo susitinkame ir aptariame naujas idėjas.
-Jei paprašyčiau įvardyti savo profesiją, kaip ją įvardintumėt? Kas jūs? Rašytojas, šoumenas, magas?
-Aš esu profesionalus iliuzionistas. Tai yra lyg specialieji efektai, kuriuos matote filmuose, pateikti gyvai. Noriu pabrėžti, jog mano darbe jokios baltosios ar juodosios magijos nėra. Tai tik rankų miklumo, fizikos, psichologijos ir kitų mokslų rezultatas, kuris atrodo magiškai: daiktai dingsta, atsiranda, skraido ar pakeičia spalvą.
Į savo darbą žiūriu filosofiškai, man tai lyg mažytė alegorija, kuri parodo, jog gyvenime viskas yra įmanoma, o žmogaus vaizduotei ribų nėra. Taip pat savo pasirodymuose stengiuosi pateikti kitokį – originalų ir intelektualų iliuzijos meno veidą, kad žiūrovai pamatytų, jog tai nėra tik triušių traukimas iš skrybėlės.
-Ar dabar, tapęs žinomu, sulaukiate daug aplinkinių dėmesio? Ir ypač – merginų? Kaip su tuo dėmesiu „susigyvenate“?
-Taip, dėmesio yra daugiau, ypač - po televizjos laidų ar didesnių renginių. Sulaukiu laiškų, kartais - ir skambučių. Žmonės dėkoja už pasirodymą ir nustebinusius triukus, kartais prašo kažko pamokyti. Žinoma, to dėmesio yra visokio, bet Lietuvoje sutinku daug šiltų ir draugiškų žmonių. Tad netiesa, kad lietuviai labai santūri publika. Stengiuosi būti su visais mandagus, bet tuo pačiu išsaugoti ir savo asmeninę erdvę, kol kas man tai sėkmingai pavyksta.
-Kiek laiko reikia tam, kad atsirastų naujas triukas? Ar sudėtinga jį paruošti?
-Tai priklauso nuo paties triuko ir idėjos - kai kuriuos triukus įvaldau per savaitę, o kai kuriuos šlifuoju keletą metų. Kuo dažniau jį atlieku publikai, tuo daugiau atrandu naujų elementų ir pateikimo būdų. Tad jaučiu, kad su kiekvienu pasirodymu mokausi ir augu kaip atlikėjas.
- Koks yra jūsų svajonių triukas?
-Norėčiau atklikti kokį didelį ir įspūdingą triuką – pavyzdžiui, pradanginti lėktuvą ar Gedimino pilį. Nors dažniausiai žmonės prašo pradanginti Seimą.
- Kokia yra jūsų svajonė – profesinė ir asmeninė?
-Kažkada svajojau pasirodyti pasaulio pramogų sostinėje Las Vegase - svajonė išsipildė ir buvau pakviestas į „Pasaulio iliuzionistų seminarą“. Taip pat labai norėjau išleisti savo triukų knygą ir ji pasirodė šį pavasarį – knyga vadinasi „Kaip pradanginti dramblį“. Ir dabar svajonių turiu daug ir jaučiu, kaip iš lėto jos pildosi. Bet jų atskleisti negaliu – juk, sakoma, kad prasitarus apie savo svajonę ji neišsipildys. Tad tebūnie jos, kaip ir mano menas, paslaptis.
-Ar pats tikite stebuklais? Stebuklinga meile, Kalėdų stebuklu? Su kuo tau asocijuojasi žodis „stebuklas“?
-Taip, tiku. Mano paties gyvenime nutinka daug įdomių dalykų ir sutapimų. Tad tikiu mažais kasdieniais stebuklais.
- Išties Lietuvoje dau dainuojančių ir šokančių žmonių, tačiau iliuzijos meno meistrų nėra labai daug. Kodėl?
-Šio meno išmokti nėra lengva, paslaptys yra saugomos, o ir rinka nėra didelė. Tad šie dalykai, greičiausiai ir lemia, kad tik vienetai pasiekia profesionalų lygį. Reikia daug darbo, laiko ir investicijų, tad ne kiekvienam užtenka ryžto ir valios siekiant gero rezultato.
-Ar kurti magiją yra sunkiau, nei, tarkim, sušokti pasadoblį?
-Tai priklauso nuo žmogaus. Iliuzijos menas yra mano pašaukimas ir man - artimesnis. O šokiai buvo smagi pramoga ir įdomus etapas, nes mėgstu išbandyti naujus dalykus.
-Ar nerimaujate dėl to, kad scenoje kažkas nepavyks? Ar triukai, kaip ir žongliravimas ant įtempto lyno, kainuoja tiek pat nerimo ir išgyvenimų?
Jaudinuosi prieš kiekvieną pasirodymą. Net jei tą triuką rodau tūkstantąjį kartą vis tiek jaučiu nedidelį nerimą. Tai nėra kažkoks didelis jaudulys, o tiesiog mažas virpuliukas. Tikriausiai tą jaučia kiekvienas artistas žengdamas į sceną. Jaučiu pagarbą ir atsakomybę prieš kiekvieną žiūrovą ir noriu padovanoti gražų reginį, tad tai reikalauja susikaupimo, kad viskas vyktų sklandžiai ir be klaidų.
-Ar galėtumėt man iš rankovės ištraukti triušį?
-Galėčiau, bet to nedaryčiau, nes iliuzijos mene svarbu siurprizas, netikėtumo efektas, tad jei jau lauksite, kol ištrauksiu triušį - tai nebebus netikėta. Todėl vietoje atsirandančio triušio pademonstruočiau kitą triuką, kad nežinotumėte, kas nutiks ir nustebtumėte.
-Ar dažnai žmonės prašo, kad atskleistumėte savo vieno ar kito triuko paslaptį? Kaip pavyksta ją išsaugoti?
-Retai, dauguma mano žiūrovų jau žino, kad magai saugo savo paslaptis tad net neklausia. Kartais bando atspėti paslaptį arba pateikia savo versiją, kuri būna dar labiau neįtikėtina nei pats triukas. Kad pavyzdžiui, mano asistentė netikra, o tik robotas kuris atrodo kaip žmogus. Tad tenka išgirsti smagių ir komiškų versijų. Kartais tokiuose paaiškinimuose randu idėjų naujiems triukams. O kai paklausia manęs, kaip aš atlieku kokį triuką – pasižiūriu į žmogų ir klausiu, ar jis moka saugoti paslaptis? Jis, žinoma, tikina, jog „taip“! Tuomet atsakau: „Aš taip pat...“
-Kaip manote, kodėl žmonės taip nori sužinoti paslaptis – jie nori eiti pas būrėjus, žinoti, kas jų laukia ateityje, išgirsti, kas pikantiško nutiko jų kaimynui ir pagaliau – lyg riešutą išgliaudyti magijos paslaptis? Kodėl žmonėms taip reikia to, kas yra „kažkur anapus“?
-Manau, kad kiekviename žmoguje gyvena mažas vaikas, kuris vis dar tiki stebuklais. Nors mano triukai kuriami rankų miklumu, nors trumpam jie gali nustebinti ir daug mačiusį šiuolaikinį žiūrovą. O viskas, kas apgaubta paslaptimi, visada traukia žmogaus dėmesį, mes iš prigimties esame labai smalsūs. Be to, paminėsiu dar vieną paradoksą – sunkiausia triukų paslaptis įmena protingi žmonės, kuo žmogaus intelektas aukštesnis, tuo sudėtingesnio paaiškinimo jis ieško.
Iliuzionistą Mantą Wizard kartu su scenos kolegomis Arvydu Vilčinsku, Violeta Mičiuliene-Stefute ir Tadu Vilčinsku klaipėdiečiai galės išvysti spalio 18 d. 18 val. Klaipėdos koncertų salėje.
Rašyti komentarą