Ievos Narkutės dainose - tikros atlikėjos patirtys

Spalį su koncertais per Lietuvos miestus keliaujanti IEVA NARKUTĖ (26) juokiasi, kad į sceną lipa dėl kiek pagerintos savęs pačios pajautimo: „Ant scenos būnu geresnė, žavesnė ir mielesnė, nei kasdien. Todėl lipu vėl ir vėl. Pripratimas“. Kol kas savo populiariuoju repertuaru besidalijanti atlikėja jau greitai žada kalną naujų dainų, mat visą vasarą praleido rūsyje ir kūrė. Daugybės klausytojų atrasta per dainą „Raudoni vakarai“, kuri nuskambėjo filme „Tadas Blinda. Pradžia“, neseniai Ieva savo balsą susiejo su dar vienu filmu. Šįkart tai – lapkritį kino festivalyje „Scanorama“ pasirodysianti dokumentinė juosta „Trispalvis“, pasakojantis apie Lietuvos partizanus.

Spalį keliausi per šalį su koncertų turu. Kokie yra tavo rudeniniai koncertai?

Juose skambės mano žinomos dainos ir gal tik viena kita – negirdėta. Man lengva, miela galvoti apie šiuos koncertus, nes jie - kaip susitikimas su mylimu, svarbiu žmogum. Kas kiek laiko tu vis nori jį pamatyti, pabendrauti, sužinoti, kas jo gyvenime nauja. Ir net jei nieko naujo neįvyko, vis viena malonu tą žmogų matyti. Taip ir su šiais koncertais: labai gera kas kažkiek laiko užlipti ant scenos ir pasikviesti tuos, kurie nori mane išgirsti. Tai dar vienas susitikimas, nors ir ne eilinis, nes mano koncertai nenutinka labai jau dažnai.

Prieš pusmetį pasirodė debiutinis tavo albumas „Vienas“...

...ir aš jau labai noriu antro! Nes šie rudeniniai koncertai – vieno kūrybos etapo pabaiga. Tarsi užbaigimas to, kas jau yra padaryta.

Ir kas toliau: antras kūrybos etapas ar motinystės atostogos?

Po vienos pabaigos neišvengiamai bus kažkas naujo. Turiu pašėlusių idėjų, ką muzikoje būtų galima nuveikti kitaip. Brandinu projektą, į kurį galėtų įsitraukti ne tik muzikantai, bet ir kitų žanrų menininkai. Kuriu nuolat, visą vasarą sėdėjau rūsyje ir rašiau dainas, todėl labai greitai eterį pasieks naujos dainos. Jau labai norisi jas parodyti, nes naujos dainos yra tai, kas atspindi mano dabartį. O labiausiai man norisi dalintis tuo, kas yra dabar ir kuo aš labiausiai tikiu dabar.

Lapkritį kino teatruose pasirodys dokumentinis filmas „Trispalvis“, kuriame pasakojama apie Lietuvos partizanus. Kaip esi prisidėjusi prie šio filmo?

Mudu su akordeonistu Martynu Levickiu tapome muzikine dokumentinio Vytauto V. Landsbergio ir Agnės Marcinkevičiūtės filmo dalimi. Tai ne tik garso takelis. Su Martynu buvome filmuojami ant skardžio prie Dūkštos upės netoli Kernavės. Įrašas darytas ne studijoje, o lauke, nes mes ne vaidinome, o realiai grojome, ant skardžio buvo atitemptas pianinas...

Dėl šio filmo perskridai Atlanto vandenyną. Kodėl?

Kartu su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu koncertavome Amerikos lietuviams. Per labai jaukius, šiltus kamerinius vakarus rinkome lėšas, skirtas „Trispalviui“ užbaigti. Surinkome. Filmo premjera – kino festivalyje „Scanorama“, jau lapkritį. Ateisiu padainuoti į filmo pristatymą.

JAV lankeisi pirmą kartą. Kas Amerikoje tau buvo įdomu?

Ištiko Niujorko jausmas. Tame mieste labai daug energijos, kažkokios įtampos, veiksmo... Patiko ir norėčiau ten sugrįžti. Vis dėlto JAV nenorėčiau gyventi dėl didelių atstumų. Man nepatiktų keturias valandas per dieną praleisti automobilyje vien tam, kad nuvažiuotum į darbą ir namo. Patyriau tai Čikagoje. Tie nesibaigiantys priemiesčiai, priemiesčiai... Ir žmonės ten vis viena sako, kad gyvena Čikagoje, nors jie važiuoja nuo centro dvi valandas... Kas tai?!.

Amerika man nepatiko taip, kad įsivaizduočiau save ten gyvenančią. Ne. Atvažiuoti, pažioplinėti, pakeliauti, patirti, - jėga. Bet tikrai nesakau, kad tai – svajonių šalis. Ne. Jokia ten svajonių šalis.

Ar tau kada yra kilusi mintis išvažiuoti gyventi svetur?

Taip. Bet mano muzika yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios aš neįsivaizduoju savęs kitoj šaly. Nes ten gyvenantys žmonės nesupranta mano kalbos. Jie gali suprasti esminius dalykus, bet jie nepajus kokios subtilesnės frazės ar žodžių žaismo, ar žaidimo... Ir aš nepakankamai moku užsienio kalbas, kad jomis rašyčiau, nedrįstu ir nežinau, ar kada išdrįsiu. Nes dėl kalbos mokėjimo keliu sau labai aukštus reikalavimus.

Kokius?

Turi mokėti kalbą taip, kad galėtum ja mėgautis. O žaisti su kalba subtiliausiais jos lygmenimis gali tik savoje šalyje. Nes už žodžių dar yra žmogaus pasaulėvaizdis, mentalitetas, kurie leidžia man paliesti žmones ir jie jaučiasi paliesti. Ir mes susikalbame. Yra daug universalių dalykų, kuriuos supranta visur Žemėje, bet niuansai galioja tik čia. Gal dėl to, kad aš labai daug įdedu į niuansus ir daug iš jų tikiuosi, galiu dainuoti tik Lietuvoje ir tik lietuvių kalba.

Kuo buvimas scenoje tau yra malonus?

Ant scenos būnu geresnė, žavesnė ir mielesnė, nei kasdien. Todėl lipu vėl ir vėl. Pripratimas. (Juokiasi.)

Kokia ta publikos energija, apie kurią kalba atlikėjai?

Taip! Ji labai gerai jaučiasi. Tik ją reikia išjudinti. Ir kartais tu tai padarai greičiau, sėkmingiau ir lengviau, o kartais galvą į sieną reikia daužyti ilgai ilgai. Jei eini ant scenos ir galvoji, kad dabar suskelsi ką nors linksmo, publika nusijuoks ir bus užmegztas kontaktas, - tai taip nebūna niekada.

O kaip būna?

Turi ateiti su labai dideliu rezervu, ir ne tik pokštų, bet ir atvirumo. Nes būna koncerto pradžioje toks laikas, kai nuo savęs tarsi vieną po kito plėši drabužius ir rodai save, ir nieko iš publikos negauni atgal. Bet jei esi kantrus ir duodi, duodi, ir kitas žmogus, t. y. publika, atsiveria gaudama. Ir tada jau ir aš gaunu atgal iš klausytojų. Tai toks geras momentas – pajunti jį akimirksniu!

Ir iš kur semiesi jėgos tiems ledams pramušti?

Turi būti savimi. Toks, koks esi. Turi kalbėti apie save, iš savo pozicijos, o ne apie kažką, kuo norėtum būti. Ir tada tai bus tikra ir nuoširdu, todėl – stipru.

Kai žiūri į savo koncertų įrašus: ką juose norėtum pakeisti, pagerinti?

Kartais scenoje norėčiau būti kietesnė. Ne tokia sentimentali, kokia kartais būnu. Ypač, kai kalbu kažką tarp dainų, nes man labai svarbu bendrauti su publika tarp dainų. Kartais labai atvirai pasakau, ką galvoju, ir tai nebūna kieta... Tai va norėčiau būti ne mažiau nuoširdi, bet šiek tiek kietesnė.

Ar esi kada mačiusi tokį nuoširdumo ir kietumo idealą?

Man tai – Leonardas Koenas (Leonard Cohen). Buvau jo koncerte Amerikoje. Manau, dabar ilgą laiką nieko geresnio ir stipresnio aš nebepamatysiu.

Ar tave galima pažinti iš tavo dainų? O gal vis dėlto atsiriboji nuo tekstų herojaus ir turi bent šiokią tokią sceninę kaukę?

Manau, kaukė neįmanoma, nes aš dainuoju savo dainas. Rašau jas pati, sąmoningai neperdainuoju svetimų dainų. Ir tai jau yra pirma prielaida, kad maivymosi bus mažai, nes jo nėra iš ko padaryti. Nes kad ir kaip aš norėčiau pasakyti kažką kitaip, vis viena viskas mano dainose yra apie mane.

Ir viskas, apie ką dainuoji, yra tau nutikę realiame gyvenime?

Aš stoviu už kiekvieną savo ištartą, užrašytą žodį. Ten ir mano gyvenimas, ir mano santykiai į ten susiveda. Ir net jei dainos siužetas – ne iš mano gyvenimo, aš galvoju taip, kaip dainuoju. Aš manau, kad taip, kaip aš dainuoju, yra ar kad taip būna. Vis dėlto dažniausiai tai, apie ką dainuoju, yra mano patirtys, nes temų kiekis ribotas. Tai yra myli nemyli, reikia nereikia, turi neturi, buvo nebuvo... Viskas susiveda į pliusą arba minusą.

Kas tave motyvuoja kurti?

Kai žmonės pasako, kad mano dainose rado tai, kas jiems svarbu. Kai klausydami vienos ar kitos mano dainos jie lengviau išgyvena sunkesnį savo gyvenimo periodą, nes dainos žodžiuose randa kažką, į ką gali atsiremti. Man yra didžiausias malonumas ir motyvas kurti, jei kiti žmonės dainose randa kažką apie save. Nes jei tai nevyktų, tai būtų įrodymas, kad galiu kurti ir nelipdama ant scenos.

Tau groti tik sau negana?

Kūryba yra saviraiška, bet nuo to momento, kai pradedi rinkti žmones į sales, tai jau yra kažkas daugiau. Meluočiau jei sakyčiau, kad kuriu ir lipu į sceną tik dėl savęs. Dažnai galvoju apie klausytoją. O jei tai būtų tik saviraiška, tai aš sėdėčiau rūsyje ir man to pakaktų.