Startuojant XI-ajam festivaliui, norom nenorom permąstai praėjusį dešimtmetį. Kas pasikeitė, kas išsaugota, kiek atrasta ir pažinta? Per dešimtmetį pristatyta daugiau nei 150 šiuolaikinio šokio, fizinio teatro, naujojo cirko, tarpdisciplininių projektų iš 22 pasaulio šalių. Per tą laiką Klaipėdoje užgimė nauji festivaliai, užaugo nauja žiūrovų karta, nugriautas paskutinis festivalio renginius glaudęs angaras buvusioje uosto teritorijoje. Natūralu, kad pokyčių verpetas verčia permąstyti ir festivalio formatą, nusibrėžti gaires ateinančiam dešimtmečiui. Matyt todėl ir šių metų festivalio tematine ašimi tapo tapatybės klausimai: hikikomori, translyčiai asmenys, moters statusas, aklųjų tamsos pasaulis – visa tai, kas tebėra neišmoktos pamokos, apie kurias kalba Aleksandr Špilevoj festivalio atidarymo spektaklyje-koncerte. Svarbu, kad mes, kaip ir „Neišmoktų pamokų” veikėjai nepaskęstume kaltinimuose mokyklai ar mokiusiai kartai, bet permąstytume, kokias dideles spragas vis dar turime savęs ir savo pasaulio pažinime.
Atskirti
Jie yra atsiskyrę nuo „normalios visuomenės“, nuo būtinos nesėkmės kasdieninėje kovoje su „išoriniu pasauliu“. Įsismelkę į save, (ne)savanoriškai įkalinti savo butuose ir kambariuose, iš kurių jie neišeina mėnesį, metus, o kartais net ištisus dešimtmečius. Yra šimtai tūkstančių tokių žmonių. Japonijoje, Brazilijoje, Skandinavijoje, Čekijoje ir kitose pasaulio šalyse. Ar tai kartos krizė? Ar šiuolaikinės visuomenės liga? Analizuoti ir pažinti hikikomori fenomeną pakvies spektaklio „Atskirti“ kūrybinė komanda kartu su vienu žinomiausių šių dienų Čekijos režisierių Viliam Dočolomanský.
Į atskirumo, baimės būti nepriimtu reiškinį savo premjeriniame kūrinyje „Aside“ skverbiasi ir jaunieji šokio kūrėjai Niels Claes bei Gintarė Marija Ščavinskaitė. Menininkai, analizuodami translyčių asmenų bendruomenės situaciją, klausia, kas nutinka, jei esi nuošalyje – už visuomenės nustatytų skirstymo į vyrus ir moteris ribų? Paraleliai choreografė ir šokėja Ugnė Dievaitytė spektaklyje „Female“ kvestionuoja vis dar gajų stereotipinio požiūrio į moterį aspektą. „Sukuosi, kol pasimetu sukinyje, absurdiškame pasikartojimų sūkuryje, gyvenimo pasikartojime, kuris mane įveikia ir priverčia suklupti. Pasirodau raudona kaip kraujas, kaip cirko moteris su begalinio ilgio kojomis, dėvinti varginančius aukštakulnius, jausdamasi nepatogiai ir stereotipiškai.“
Gyvenimo tamsoje atskirtį, bet kartu ir grožį, kurio dažnas matantysis tiesiog nepastebi, susikoncentravęs į regos gebėjimą, kviečia atrasti pojūčių misterijos „Muzikos kalba tamsoje“ kūrėjai. Misterijos dalyviai klausosi žemės pulsavimo, patiria vandens gaivą, užuodžia ugnies kvapą, pajunta gaivų vėjo dvelksmą – ir taip plečia pasaulio suvokimą, griauna stereotipus ir keičia nuostatas į kitokį. Pastebėti šalia esantį, atrasti tinkamą atstumą, kad būti (tapti) artimesniais ragina ir jungtinė Latvijos bei Estijos kūrėjų komanda performanse „Connext“.
Tradicija+
Specialiai festivaliui netradicinėje erdvėje – XX a. pradžią menančio „Klaipėdos energijos“ pastate – keturi muzikos ir šiuolaikinio šokio kūrėjai pristatys konceptualią garso ir judesio meno programą „Energosound“. Industrinės, triukšminės garsų pulsacijos, ritminės struktūros, dramaturgiškai išdėliotos laike, elektroniniai instrumentai, sintezatoriai bei tiesiog vietoje rasti daiktai ir prietaisai kurs stilizuotą garsinį bei žmogaus judesio perskrostą elektrinės tapatumo paveikslą.
Tradicijos ir šiandienos santykio jungtis, tapatybės ryšius su praeitimi analizuoja ir kiti festivalio kūrėjai. XV a. indų poeto Kabiro poezija ir interaktyvus šiuolaikinio pasaulio charakteris tapo Petro Lisausko ir Sauliaus Petreikio performanso „Audėjas“ leitmotyvais. O bendradarbiaujant su Kultūrų komunikacijų centru, festivalio programoje pristatančiu trijų Lietuvos menininkų – Žygimanto Augustino, Irmos Leščinskaitės ir Tado Vincaičio parodas – pasinersime į asmeninį kūrėjų santykį su savimi ir kūryba: per graffiti meną, keliasluoksnius vaizdinio klodus ir jų atspindžius technologijų erdvėje ir net bandydami įsikūnyti į karalių Žygimanto Augusto, Žygimanto Senojo bei jo žmonos Bonos Sforcos, poeto Kristijono Donelaičio atvaizdus...
Žvaigždynai
„Agonija – tai tarpinė būsena tarp to, kas miršta ir tuoj nebebus, ir to, kas gimsta, atsiranda, bet dar nėra“ – teigia choreografas Vytis Jankauskas, kuris kartu su šokio spektaklio kūrybine komanda kvestionuoja, ką reiškia būti žmogumi, ar tikrai žmogus yra tapatus sau, toks, kokį sukūrė gamta, lėmė prigimtis, o gal jis pašauktas kažkam daugiau, tam, kas dar neegzistuoja ir mes nežinome kas ir kaip tai galėtų būti?
Tapatybės, santykių su kitais žmonėmis, tiek ir su pačiu savimi bei aplinka diskursus festivalyje vainikuoja Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią metų šokio darbą šiemet apdovanoti urbanistinio šokio teatro „Low Air“ kūrėjai ir jų vizualus šokio spektaklis „Žaidimas baigtas“. Lyg rimtai ir lyg kiek žaisdami, menininkai siūlo pasinerti į sapną, pažaisti su savo vaizduote ir nors kartą nebijoti pasilikti sapnuose, kurie persipindami su subtiliais išgyvenimais, tampa neatsiejamu spektaklio vaizdo ir judesio elementu.
Pasinerti į kontempliacijos akimirką, nuvogtą iš beprotiško pasaulio šurmulio, į nakties ir žvaigždžių gelmę pakvies ir prancūzų kūrėjai. Pianisto Marek Kastelnik gyvai atliekamos muzikos erdvėje žonglierius Colas Rouanet konstruos ir dekonstruos milžiniškus šviečiančių rutulių žvaigždynus, kurie suksis ir sklęs po Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kupolu.
O pabaigai telieka pacituoti Julio Cortazaro mintį, tapusia „Low Air“ šokio spektaklio pagrindu – „juokas juokais, bet mes – nemirtingi”... ir pratęsti – „tol, kol kuriame“. Todėl kviečiame atrasti naują festivalio įvaizdį, naują datą, naujas erdves (kurių šiemet net 8), naujus žanrines ribas trinančius tarpdisciplininius projektus ir šiuolaikinei meno raiškai nuo pat pradžių ištikimą festivalį.
„Plartforma“ pradeda naują dešimtmetį. Ir būtinai kartu su jumis...
Tarptautinio menų festivalio “PLArTFORMA” misija – bendrame kūrybiniame vyksme suvienyti skirtingų regionų ir valstybių meninę patirtį bei kūrėjų kūrybinį potencialą. Festivalyje pristatomi šiuolaikinio šokio ir teatro, multimedija projektų, performanso, naujojo cirko ir vizualaus meno kūrėjai bei jų grupės. Tai – vienintelis interdisciplinaraus pobūdžio festivalis Klaipėdoje ir Vakarų Lietuvoje, be kultūrinės vykdantis ir edukacinę funkciją – supažindina ir ugdo publiką suprasti ir vertinti šiuolaikinę meno raišką.
2009 m. Europos festivalių asociacija festivaliui įteikė „FestLabPass“, 2010-2014 m. jis buvo meno ir festivalių tinklo „DNA: Development of New Art“, vienijančio Centrinės Europos kūrėjus, nariu. Nuo 2011 m. festivaliui suteiktas Klaipėdos miesto reprezentacinio festivalio statusas, o 2013 m. jis pripažintas geriausiu 2012 m. miesto kultūriniu įvykiu. Nuo 2015 m. festivalis apdovanotas Europos festivalių asociacijos ženklu „Europe for Festivals / Festivals for Europe“.
Festivalį organizuoja Menininkų grupė „Žuvies akis“.
Rašyti komentarą