Džordana Butkutė: „Anksčiau buvau labai stipri, dabar esu tiesiog laiminga“

Dainininkė Džordana Butkutė turėjo pereiti daug tamsių kambarių, kad atsidurtų ten, kur yra dabar. Smurtas, netektys, duobės, purvas – visko buvo jos gyvenime, kurio kreivė – lyg kardiograma. „Bet visi tie etapai turėjo būti“, – svarsto ji, didįjį Velykų savaitgalį duodama atvirą ir įkvepiantį interviu apie 30 audringų metų scenoje ir už jos. Šis jubiliejus rudenį bus paminėtas išskirtiniame Džordanos ture „Iki Mėnulio ir atgal“.

Džordana, ar prisimenate aplinkybes, kuriomis prieš 30 metų Stanislovas Čiapas jus pasikvietė į „Neriją“? Kaip tai įvyko? Kur judu susitikote?

Buvo toks festivalis „Žemaitijos taurė“. Galbūt ten jis mane pastebėjo? Ar kur nors koncertuojančią su grupe „Impulsas“? Man buvo 17-a, ką tik baigiau mokyklą, dirbau mokytoja Šakių rajone. Vieną dieną prie namų sustojo S. Čiapo „Žiguliai“ – jis atvažiavo pasikalbėti su mano mama. Kaip tik tuo metu turėjau ir kitą pasirinkimą: Mindaugas Tamošiūnas kvietė į „Oktavą“. O čia dar pasiūlymas iš „Nerijos“! Pati nežinojau, ką rinktis. Amžiną atilsį mamytė, pasikalbėjusi su S. Čiapu, pasakė: „Žinai, dukryte, ten juk vieni vyrai, o tu būsi mergaitė, tave nešios ant rankų. O „Oktavoje“ vis tiek jau yra didelės žvaigždės – ir Janina Miščiukaitė, ir kitos. Kas žino, kiek tau ten leis dainuoti, gal tik kur nors už užuolaidų. Kokią numes suknelę – tokią turėsi. Tai gal rinkis „Neriją“.“ Aš dar  vaikas, ką tik po mokyklos. Pasakė mama, palaimino – ir išvažiavau su S. Čiapo devintuku į Klaipėdą.

Iškart? Susikrovėte lagaminą, sėdote ir išvykote?

Būtent taip. Mane apgyvendino „Klaipėdos“ viešbutyje, tą pačią dieną supažindino su kolektyvu ir įsiliejau į bendrą darbą. Jų buvo daug: keturiolika! Suaugę vyrai, visi su vešliomis žandenomis, pilvukais-autoritetais. (Juokiasi.) Bet aš drąsiai atėjau. Visą laiką su vyresniais bendravau, „Impulso“ muzikantai irgi buvo vyresni už mane. Merginos draugės liko vaikystės kiemo prisiminimuose. Ten, kur režisuodavau spektaklius. Sugalvoji statyti spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“, – nykštukų trūksta, tai įtrauki ką nors iš kaimynus lankančių giminaičių. Teksto vis vien nėra – pagalvę įkiši ir nykštukas. Iki šiol akyse matau – užrašyta: „Įėjimas į spektaklį – 1 saldainis (tik ne irisas)“. Vaikystės draugių iki šiol turiu, nesvarbu, kokiais keliais nuėjome.

Įnešėte gaivaus vėjo į „Neriją“. Ar ten atėjusi jautėte, kad tai – solidus ansamblis? Turėjote savo aprengėjus, grimuotojus? Kiek žmonių rūpinosi kolektyvu?

Atėjau ne tik aš – prisijungė ir šviesaus atminimo Rolandas Janavičius. „Nerija“  atsinaujino. Dabar tiksliai nepamenu, kiek žmonių mumis rūpinosi. Stakėnienė pasiuvo drabužius, grimerės man nereikėjo: pati pasidažydavau blakstienas, vazelinu lūpas pablizgindavau, ir tiek. Sceninius rūbus irgi pati galėjau pasisiūti. Bet žinau, kad anksčiau „Nerijoje“ buvo ir kostiumų lygintojos. Gastrolės juk ilgos, po 35 koncertus per mėnesį ir daugiau. Grįžę trumpam vyrai numeta rūbus ir viskas. Juos surinkdavo, išskalbdavo, išlygindavo, ir vėl visus 14 kostiumų gražiai sukabindavo. Man atėjus į ansamblį beveik iškart išvykome į gastroles po Rusiją, o tuoj – ir į Mozambiką. Taip sakant, iš Šakių – į Afriką! (Juokiasi.)

Egzotiškoje Afrika ir dar taip greitai – pagalvojote, kad gyvenimas pavyko? Tais laikais, kai buvo neįmanoma išvažiuoti taip toli, Mozambikas turėjo atrodyti lyg pasaka?

Pamenu, nusileidome, naktį – 36 laipsniai karščio. Marškinėlius gali įmerkti į balą, užsidėti ir po minutės vėl bus sausi. Visi gavome po 58 dolerius ir daryk, ką nori. Aš iškart nusipirkau bloką „Sony“ kasečių už 10 dolerių. O gyva beždžionė kainavo 50 dolerių. Labai užsimaniau ją nusipirkti ir į Lietuvą atsivežti. Bet paskui galvoju, lėktuvu 15 valandų skristi – suraganės ji ten, bus problemų. Beždžionės atsisakiau, nuėjau batelių. Taip norėjosi ką nors gražaus scenai nusipirkti. Vienus pamačiau – tokie dailūs, gal 17 dolerių. Apsiaviau, pozą išlaužiau, koja patrepsėjau, kaip scenoje... Ir blizgučiai nubyrėjo, kaip nuo pelenės. Padėjau į vietą, nepirkau. Galiausiai pirkau tik lauktuves – kokosą, ananasą, tuo metu tai buvo egzotika. Bet žinojome, kad ten galime pasiimti daiktų ir juos mainyti. Visi vežėsi, kas ką:  muilų, šampano, cigarečių, televizoriuką „Šilelis“... Pati tuo metu nei gėriau, nei rūkiau, bet šampano irgi turėjau – mainams. Su niekuo nepasitarusi, kokia tų daiktų vertė, einu į parduotuvę, siūlau vietiniam pardavėjui butelį. Tas man atnešė lakuotą krokodilo odos imitacijos diržą arba – rašo ant lapelio – duos 500 metikalių. Tie šimtai man iškart apsuko galvą. Galvoju – tai išdūriau! Už rublio vertės šampaną – penki šimtai... Apsimainėme. Pasiimu pinigus, laiminga nubėgu į kitą parduotuvę ir matau: „Turbo“ kramtomoji guma kainuoja 500…

Mozambike dainavote lietuviškai?

R. Janavičius, pamenu, dainavo „Marisą“, o Vitalijus Pauliukas – visiems žinomą „Švieski man vėl“. Visa publika su entuziazmu jam pritarė „Well... Well“. (Juokiasi.) Vietos spauda vėliau apie mus rašė, gretino su „UB40“ ir „Genesis“. Kritome iš juoko...

Grįžtate į Lietuvą ir prasideda 35 koncertai per mėnesį. Milžiniškas krūvis!

Dažnai vykdavo du pasirodymai per dieną: pusę septynių ir devintą vakaro. Vienas baigiasi, pusvalandis poilsio ir iškart antras koncertas. Varniai, Kūliai, Pilviškiai, Puskelniai, Eržvilkas, Nemakščiai: nėra tokių vietų, kur nebūtume buvę. Turėjome tokį žalią LAZ‘ą, keliavome su visa aparatūra. Važiuoji gatve – žmonės kaip apaštalus sutinka, mojuoja, lydi. Atvažiuoji į Biržus keturioms dienoms: po du koncertus suplanuota, žmonės nuo ryto ilgiausioje eilėje prie bilietų stovi. Koncertą rodo kino teatre, prieš tai – animacinį filmuką, paskui – atsitraukia užuolaidos, ir tada mes išeiname... Programoje aš atlikdavau keturias savos kūrybos dainas. Pabaigdavome tradiciškai: „Su šia daina, jau pabaiga...“ Ir vėl LAZ‘as – viešbutis, LAZ‘as – viešbutis...

Jums tiko toks gyvenimo būdas? Kai nuolat visiems šventė, kur beatvažiuotum?

Man buvo faina, aš dainuodavau, gastroliuodami apvažiavome daugybę šalių, miestų. Atrodo, kad tai truko amžinai, nors iš tiesų – ne tiek ir ilgai, nes 19-os jau buvau Jurmaloje, o iki tol dar su grupe „Combo“ spėjau pakoncertuoti.

Kaip išsiskyrėte su „Nerija“?

Viskas vyko natūraliai, be streso. Aš apsistojau Kaune. O paskui – lemtingoji pažintis Jurmaloje, didžioji pirmoji meilė Igoris Fominas. Tai buvo mano medaus metai. Išvažiavau į Latviją, dirbau su juo. Man buvo netikėta, kad latviai taip mėgsta roką. Net ir senutės (tada mums 60-metės jau atrodė tokios senos, kad gali ir numirti), – jos į koncertą ateidavo su džinsais, odinėmis striukėmis. Ten vyko amžinos „Roko naktys“. Ir mes su Fominu turėjome tokia roko grupę „Mistika“, atlikdavau kelias dainas. Latviai mane vadino Suzi Quatro, arba lietuvių princese, nes kažkodėl žmonėms aš atrodžiau užrietusi nosį. O lietuviai irgi piktinosi – kam man tas latvis, negi Lietuvoje nėra vyrų? Bet aš tą vyrą labai mylėjau, ir iki šiol neturiu atsakymo Fominui – kodėl išvažiavau. Atsimenu, kad abu labai verkėme. Jis nupirko butą prie jūros, lyg ir ruošėmės įsikurti, o aš apsisukau ir grįžau į Lietuvą.

Gal tai ir išgąsdino, kad tame name apsigyvenusi nukirsite ryšį su Lietuva?

Tai irgi buvo. Bet dar gyvenant Latvijoje, man paskambino Virgis Butkevičius ir sugalvojome grupę „Alibi“. Važinėdavau į Lietuvą repetuoti, koncertuoti. Fominas Danijoje už keturis šnapso butelius buvo nusipirkęs seną, baisuoklį fordą. Paveždavo iki Klaipėdos, atsisveikindavome. Paskui autobusais grįždavau į Latviją.  

Ar jautėte poreikį gerai uždirbti, rūpėjo, kiek gaunate pinigų? Skaičiavote, kiek jų turite?

Aš nuo 14 metų pati uždirbu pinigus. Tai vertinau kaip savaime suprantamą dalyką. Deficito laikais „iš po stalo“ pirkdavau brangius kvepalus. Labai daug uždirbdavome, vagnorkes laikėme bulviniuose maišuose. Visiškai nesiskaičiau su pinigais. Čia ir bėda: dabar turėčiu viską. Viską. Draugams visada duodavau pinigų, net kai jie manęs neprašydavo, broliams, sesutei, kolegoms... Man patikdavo dalintis. Ir prie stalo aš visada vaišindavau. Ne todėl, kad pavaidinčiau, bet todėl, kad galėdavau sau leisti. Todėl, kad faina su kompanija pasėdėti. Aš – kompanijus žmogus.

O pasitaikė smagių nesąmonių? Naktį išvažiuoji į Nidą, prabundi – Kazachstane?

Na, tokios „Likimo ironijos“ nebuvo, tiek neprisilupdavome, kad kitame mieste nubustum. Bet šiaip, žinoma, daug linksminomės.

Tapote pop ikona. Kur dingo rokas?

Prasidėjo „bumčikai“, pop elektronika. Pati sau juokaudavau: na, ir nusiritai, Džordana, nuo AC/DC iki „Ace of Base“... Tuo metu „Vienas namuose“ jau buvo tokia daina – madinga... Nors gerai pagalvojus, visi mano muzikiniai etapai buvo faini. Tačiau tie laikai rūsyje, kai dar buvau su „Impulsu“, buvo didžiausias kaifas. Buvau dar visai mergaitė, 14-15 metų. Mama net leisdavo kartais neiti į pirmą pamoką, nes mes iki 5 ryto diskotekose grodavome, o grįžę dar studijoje sėdėdavome, klausydavomės „Deep Purple“... Lengviausia, ko klausėmės – „Nazareth“, „Electric Light Orchestra“ ar „Creedence‘ai“ – tai jau tik atokvėpiui... Atsimenu, kaip iš magnetofono juostelių virbalais nusimezgiau palaidinę, tokį tysalą. Aš žinau, kas tose juostose, ten ne siūlas – ten gyvos dainos.

Gausybę hitų parašėte pati. Kaip kurdavote?

Garsioji „Nemylėjau tavęs“ – jau tiek apdainuota, nudainuota, tapusi liaudies daina, kurios nekenčiu iki kaulų smegenų, gimė pusę keturių ryto viešbutyje. Parašiau ją kaip Bachas – ant nebylios klaviatūros, grodama ant paklodės. Tuo metu turėjau gerbėją, su kuriuo siejo platoniška draugystė, nors jis norėjo daugiau, mano mamai statė šiltnamius, man dovanojo spalvotą televizorių... Žemuogės, amaretai, šampanas, saldainiai... Parašiau jam tą dainą. „Man patiko būti su tavim“, nes tikrai patiko. „Bet nemylėjau tavęs“, nes taip ir buvo: jau, žiūrėk, ir pasibučiavome, lyg ir romanas prasideda, bet ne, galvoju, nieko nebus. Ir kaip tau išaiškinti, žmogau, kad smagu su tavimi, bet... Reikia viską užbaigti. Ir užsikabino priedainis, žodžiai patys atėjo. Ryte su rankraščiu ir melodija galvoje nuėjau į studiją, parodžiau „Alibi“ tą vadinamąją dainos „žuvį“, jie sukūrė aranžuotę. Pati gitara moku tik pagrindinius akordus, klavišais groju tiek, kiek melodijos griaučius pakanka parodyti, Rachmaninovo neskambinu.

Užaugote repetuodama, koncertuodama, gyvendama autobusuose, namuose būdama reta viešnia. Iš kur išmokote megzti, gaminti valgį?

Aš net pravardę mokykloje turėjau – „močiutė“, su savimi visada nešiojausi juodos duonos kriaukšlę, nes ją labai mėgau. Mama namie mezgė mašinomis. Iki šiol prisimenu tą garsą. Visi buvome apmegzti, pasipuošę vaikai. Ir aš į tai įsitraukiau. Visą gyvenimą, mokyklinį periodą mezgiau. Paskui visą „Neriją“ apmezgiau. Žmonos duodavo man siūlų. Kol vyrai sėdi viešbutyje, vakaroja po koncertų, aš megzdavau megztinius. Ir pati sau ar giminių vaikams nusižiūrėdavau iš žurnalų visokius mikimauzus, burbulus, žvaigždes ir megzdavau.

Iki šiol pati gaminatės drabužius: nupiešiate, sukerpate, priklijuojate, kuo nors papildote... Jumyse gyvena dizainerė?

Tais laikais, kai buvo „Džordana ir grupė“, dar prieš realybės šou „Akvariumas“, gyvenau Vilniuje. Tai buvo juodas laikas: grupė skirstėsi, dar ir su draugu išsiskyriau, ieškojau vadybininko, pinigų nebuvo. Ir tada mane pirmą kartą pakvietė į Ameriką. Pati negalėjau patikėti, kad ten važiuoju.  Kas man buvo svarbiausia? Prisipirkti batų! Rinkausi tokius beprotiškus, ant didžiausių platformų, kaip grupės „Kiss“. Verčiau juos iš dėžių, kuriose galima raustis. Man tokių princesiškų, kur dailiai sustatyti ant lentynėlių nereikia, aš ne Paris Hilton. Išleidau paskutinius pinigus, parsivežiau jų begalybę. Tai buvo šventė – išskirtiniai batai. O visa kita pasidarydavau pati. Pasiimu marškinėlius, suplėšau, „ponių laimėje“ (dėvėtų drabužių parduotuvėse), nusipirkdavau odos diržų, paprastesnių. Išsilupinėdavau odeles, susivarstydavau marškinėlius. Išimdavau iš diržo viską, kas pravers. Tada su plaktuku reikėdavo sukalti. Kaimynai galvodavo, kad aš karbonadus kas naktį mušu, mėsą čirškinu, o iš tiesų – kepures, batus, rūbus kaldavau. Tada praalkusi išsikepdavau omletą...

Visi įpratę laikyti jus kauniete. Vilniuje niekada nesijautėte sava?

Man patiko Vilniuje. Kažkas ten buvo miela, artima. Tada labai šiltai susidraugavome su Egidijumi Dragūnu, Marijonu, mano žemiečiu Rolandu Skaisgiriu, Asta Stašaityte-Masalskiene, Aru Vėberiu, Asta Pilypaite, „žasais“. Pas Žilviną Žvagulį į „Muzikinį angarą“ eidavome. Labai gražūs prisiminimai. Bet mano šaknys nuo senų laikų buvo Kaune suleistos: ir studija, ir Sporto halėje pirmą kartą (14-os metų) laimėtas roko prizas, ir „Combo“, ir „Alibi“, ir dabartinis gyvenimas – viskas ten, Kaune. Negalėčiau gyventi užmiesčio namelyje. Sodyba – smagu. Bet nuolat gyventi vidury miškų – ačiū, ne. Man labai patinka kaip dabar gyvename: iš vienos pusės – tik medžiai, miškas, bet iš kitos namų languose matosi televizorių švieselės. Žiūriu vakare į jas, ir jaučiu, kad šalia vyksta gyvenimas.

O pačiai gyvenime reikia tylos, ramybės?

Reikia, bet ne visada. Kartą knygoje perskaičiau gerą frazę: geriau būti vienam visada, negu niekada. Man tai tinka. Jeigu dabar pasakytų, kad tu niekada nebebūsi su savimi... Man reikia žmonių, nelabai norėčiau visą gyvenimą praleisti viena, bet jei nė minutės nebeturėtum sau, dėl savęs – koks gi tai gyvenimas?

O tuo juoduoju etapu, kai ėjote tikrai ne į kalną, bet ritotės nuo jo, buvote sau atvirai pasakiusi: daryk ką nors, taip negali tęstis?

Matote, blogiausia, kad aš pati sau rasdavau pasiaiškinimų. Gerdama, net ir pati viena, savęs nebardavau. Tai vėl ne tas žmogus šalia, tai dar kas nors. Man atrodė, kad tai normalu, kad tai padeda išgyventi, užsimiršti, man taip geriau. Visada norėjau išsirauti iš namų, užsimiršti. Užtrukau, kol supratau.

O nenuvažiavusi į koncertus – grauždavotės?

Man buvo nusispjauti: „Na, ir kas atsitiko? Na, ir kas čia tokio?“ Pavyzdžiui, į Kanadą neišskridau, nors jau dantyse bilietą turėjau. „Ai, man negera, noriu miego, bus tų Niagaros krioklių..“. Man viskas buvo vienodai.

O kaip atsitiko, kad vieną dieną viskas apsivertė?

Susipažinome su Elegijumi, kuris jau keturis metus buvo visiškai blaivas. O man – vis kokia nors priežastis išgerti brendžio. Tai prie pietų, tai vakare... Galvojo, gal čia tie šou žmonės tokie, gal dar tos šviežios skyrybos taip veikia. Bet paskui pamatė, kad dėl skyrybų ne tiek ir išgyvenu, o ir šou pasaulyje taip nepriimta, kad kiekvieną dieną reikėtų gerti. Guliu, drebu, bloga, o jis traukia per dantį: „Blogai jautiesi? Tai matyt vakar buvo gera...“ Ir ką darysi – pats drebančia širdimi, visai to nenorėdamas, įpildavo man kelis lašus, su citrina, kad nusiraminčiau, bet vis mažino, mažino... 

Jūsų gyvenimas iš šono atrodo lyg filmas.

Net labai. Pasakoju, ir dar šimtas prisiminimų apninka. Buvo ir geriau, ir blogiau, ir visiška viršūnė, ekstazė, ir vėl – duobė, vėl po truputį keliesi... Tai buvo tokia kardiograma, kokios tikrai niekam nelinkiu. Ačiū Dievui, kad mano širdis visa tai atlaikė. Bet ligoninė man buvo lyg antrieji namai. Po koncertų atsiguldavau po lašinėmis. Bandydavau meluoti daktarams: oi, išgėriau porą taurių brendžio ir suvalgiau rūkytos vištos. Juokinau visus, kad apsinuodyjau višta. O jie juk aiškiai matė, kas vietoj kraujo teka mano venomis. Visi žinojo, ką daryti, kai atvažiuodavau: nereikia jokių diagnozių, tik išvalyti organizmą. Prasiblaiviusi galvodavau – daugiau tikrai ne, dabar jaučiuosi super. Bet taip tik iki sekančio malonumo... Visi baliavoja, aš visiems dainuoju, o kada man pailsėti? Elegijus manė, kad yra ir kitų būdų. Žinoma, kad ir pykomės dėl to, net išvarydavau jį – kodėl man reguliuoja gyvenimą? Ir gražiuoju bandė su manimi, ir visaip. Pradėjome gyventi kartu, jis išeidavo... Ir vieną dieną labai aiškiai suvokiau: tai tikrai ne tas žmogus, kurį galėčiau taip varinėti. Buvo vasario 14-oji, paskambinau ir pažadėjau, kad daugiau taip tikrai nebus. Ir jis dar kartą manimi patikėjo, bet vėliau pats pasakė, kad jeigu bent per plauką mažiau mane mylėjęs, tikrai būtų palikęs, todėl kad su manimi buvo tiesiog neįmanoma. Aš jam tikrai nuoširdžiai prisiekiau. Tiek nenorėjau jo prarasti, kad labai rimtai susimąsčiau, ką aš darau su savimi. O juk neklausiau nei tėvų, nei brolių, nei draugų, nei gydytojų – nieko. Visiškai nieko. Elegijus padarė kažką nepaprasto – padarė perversmą. Meldžiau Dievo, kad duotų man dar vieną šansą. Prašiau, kad turėčiau jėgų ir atsitiesčiau. O tada buvo „Minesotos“ programa, Elegijus tuo metu jau buvo pradėjęs organizuoti turą per lietuvių bendruomenes užsienyje ir mes išvažiavome per Europą.

Panašu, kad tai buvo išmintingas sprendimas – ištraukti Džordaną iš įprastos aplinkos ir perkelti į kitą.

Sprendimas buvo geras. Nors koncertavau ne kokioje nors negyvenamoje saloje, – dainavau juk klubuose, kur alkoholis liejosi laisvai, bet mane net jo kvapas atstūmė. Rūpėjo tik tai, kad turiu tokį žmogų šalia, kad turime vienas kitą. Kai užeidavo blogumas, jis man kaip psichologas buvo. Sėdėdavome per naktį, gėrėme arbatą. Jis buvo įtartinai, ypatingai ramus: kažką dėsto, pasakoja, ir aš žiūriu, kad man viskas rimsta, rimsta. Tie simptomai dar buvo likę, taip greitai niekas nedingsta, net sapnuodavau, kad kažkur geriu... Nebuvo šiaip – periodukas, žingsnelis. Juk gėriau kone pusę gyvenimo: nuo 24 iki 42 metų.

Ar jautėte viduje atgimimą, pavasarį – štai man vėl viskas sekasi, negeriu, mylimas vyras šalia, koncertų daugėja...

Labai. Nors net nežinojau, kaip toliau bus, kaip mes gyvensime. Nespėjau net susigaudyti, kaip greitai Elegijus susigaudė nusiimti tuos plafonus ir mesti taxi. Jis gilinosi, kaip toliau man padėti, kol aš dar tik bandžiau atsigauti. O žinote, kaip sunku viską pradėti nuo nulio, ir dar taip, kad žmonės manimi patikėtų, ir juo patikėtų: čia du tokie susitiko, su tokia praeitimi! Labai sunki buvo pradžia.

Jums rūpėjo, ką kiti galvoja apie Elegijų? Ar žeisdavo pašaipos, kad taksistas staiga tapo koncertų organizatoriumi?

Dabar bet kur nuvažiuoji – jam visi pirmam ranką paduoda. O tada aš ragais ir nagais už jį stovėjau, nors to net nereikėjo, – jis viską pasiekė darbais, apie kuriuos aš net nežinojau. Pusę metų užsienio turą organizavo, skambino į svetimas šalis, susirašinėjo... Viską vienas. 2012-aisiais surengėme daugiau nei 40 koncertų už Lietuvos ribų. Turėjome nedidelį sportinį visureigį: sėdome ir išvažiavome. Be muzikantų, be kolektyvo – vieni du. Tai buvo juodas darbas. Kur nors apsistojame, kol aš ilsiuosi – Elegijus apvažiuoja aplinkinių miestų sales, apžiūri, ar ten bus išpildytas mūsų koncerto „raideris“. Užteko vienos pamokos, kad suprastume, jog būtina iš anksto patikrinti, ar viskas tvarkoje, kad nereikėtų paskui per dvi valandas išburti tai, kas neišburiama. Su Elegijumi dabar galime pasijuokti, kaip buvo, kai pats vairuoji, pats afišas kabini, pats bilietus parduodi, pats garsini ir dar pats dainuoji. Tai buvo rimtas iššūkis. Bet mums labiausiai rūpėjo, ne kiek uždirbsime, o kaip pasirodysime: turėjo būti geras garsas, padori scena, mane reikėjo reabilituoti: įrodyti, kad atvažiuosiu, nes iš dešimt koncertų devyni – neįvykę... Juk iki tol Elegijus skambindavo „Aš dėl Butkutės koncerto...“ Ai, ne, atsakydavo, kas iš to – mes pradėsime pardavinėti bilietus, o ji vis vien neatvažiuos... Turėjome visiems įrodyti, kad atvažiuosime. Tada reikėjo įrodyti, kad atvažiuosime blaivūs. Tai buvo trys ratai per Lietuvą. Po „Minesotos“ išskridome 12-ai koncertų į Angliją, o informacija užsienį pasiekia gerokai vėliau. Lietuvoje jau kaip ir visiems įrodėme, kad bus gerai, o o ten dar visi gyveno iš ankstesnių nuogirdų. Apvažiavome tą ratą, tada Elegijus sugalvojo dar didesnį turą padaryti, Ispanijoje keletą koncertų, Norvegijoje, Švedijoje... Sukome ratus toliau, kad žmonėms įrodytumėte, jog viskas gerai. Į Mančesterį nuvažiavau iš trečio karto. Pirmą kartą pragėriau, antrą – nuo to paties gydžiausi, trečias kartas nemelavo...

Tada supratote, kad reikia įrašinėti naujas dainas, pasigaminti naujas fonogramas, kurti toliau?

Iš tiesų buvo kiek kitaip: apsukome tuos kelis ratus per Europą, grįžome pavargę, nuvažiavome į Druskininkus. Ten ilsimės ir kalbamės, kad Elegijui jau bloga nuo šitos muzikos, tiek mano koncertų nė vienas žmogus nėra išklausęs, o jis – dar net ne gerbėjas (Juokiasi)! Abu supratome, kad ateities šitame kelyje nėra. Atėjo natūrali šito kelio pabaiga – jis išsisėmė ir pasibaigė. Atrodytų, ir pinigų yra, gerai uždirbome, juokavome, kad ar nereikės samdyti žmogaus, kuris su „šiupeliu“ vartytų, kad nesupelytų... Viskas buvo gerai, bet esminis klausimas: ką toliau daryti su muzika, nes tai jau stovėjo gerklėje. Pasakiau: aš noriu atsinaujinti. Nusprendėme, kad man reikia dingti iš visur, visų eterių: jokių koncertų, jokių televizijos laidų, interviu. Ir svarbiausia – reikia naujos muzikos, kito žanro. Tai yra šou verslas, tu turi stebinti. Jei kiti gali išleisti tiesiog naują albumą, aš negalėjau, nors buvo ir tekstų, ir dainų pusfabrikačių. Elegijui šovė, kad mano klausytojams reikia duoti tai, ko žmonės nesitiki, nelaukia, norėjosi juos supurtyti. Tada mano vyras sėdo prie interneto ir „pagūglino“ žmoną: kas gi aš tokia, kur mano ištakos. Taip jis atrado „Impulsą“, o mes pradėjome naują pokalbį apie roką. Norėjau tos sceninės dvasios, gyvos grupės, gyvo šėlsmo – kaip tada. Taip aš grįžau namo – į savo muziką. Tą jausmą reikėjo matyti, kaip stipriai įsijautėme į naują projektą.

Kas subūrė grupę?

Muzikantų ratas gana uždaras, visi tarpusavyje pažįstami, vieni pasiūlė kitus, taip ir susirinkome. Elegijus visus mus suklijavo į šeimą. Pabandėme, ir susiformavo labai geras kolektyvas. Atmintis ir maniera – tai svarbu muzikantui. Čia susibūrė tokie, kurie turi ir viena, ir kita.

Albumas „Kryžkelės“ ir jį pristatantis turas „Nesudeginta ant laužo“ buvo svajonės išsipildymas, ir niekas nepaneigs, kad tai tikrai sudrebino. Ar tetos standžių garbanų šukuosenomis ir auksinėmis palaidinėmis negavo infarkto, išgirdusios tokią Džordaną – rokerę?

Nereikia sakyti, kad tik tokios tos mano gerbėjos. Jaunimas ateina į koncertus. Bet aš niekam nenorėjau įtikti. Net įrašinėdami „Kryžkeles“ negalvojome, kaip jį parduosime, ar atsipirks, svarbiausias noras buvo parodyti mane kitokią. Iš pradžių kūrėme ne vientisą albumą, o pavienius singlus, kurie tiesiog buvo artimi vienas kitam harmonija, melodija. Nekepėme albumo pagal standartus: svarbu, kad būtų keli hitai, o visa kita – kaip papildas. Mes netgi neišleidome albumo prieš Kalėdas, kai yra didžiausias komercinis triukšmas. Elegijus parašė platintojams, kad Džordana skambės garsiai tyloje, suprask, kai kalėdinis bumas nutils. Nežinojome, kaip mano atsinaujinimą priims seni gerbėjai. Praėjo daug laiko, įvaizdis buvo susiformavęs, negalėjau tikėtis, kad visi klausytojai staiga pamils roką, iliuzijų nebuvo. Net pagalvojau – ar nenubaidysiu savo publikos, bet nerimas nebuvo labai stiprus. Tikėjau savimi ir Elegijum, norėjau daryti tik taip ir ne kitaip. Buvo koncertų organizatorių, radijo stočių, kurie prašė: tai jau parodykite, ką ten išleisite. Taip priimta, kad bent vieną kūrinį paleidi prieš albumą į radiją. O mes sakėme – negalime, laukite staigmenos. Mums reikėjo vieno konkretaus „bum!“, be jokios preliudijos. Pirma daina nuskambėjo, kai albumas jau išėjo į prekybą. O tokių dainų turėjome visą puokštę. Ruošėme programą savo turui. Niekur nekoncertavome, kaupėmės kitam: nukrenta užuolaida ir pasirodau aš...

Tai buvo labai brangus ir efektingas turas – „Nesudeginta ant laužo“: visai kito lygio, kito turinio koncertai. Kaip pati jautėtės, ką išgyvenote?

Kai toji širma, nuo kurios prasidėdavo kiekvienas koncertas, nukrito paskutinį kartą, pasidarė truputį liūdna. Atrodė, kad tai galėtų vykti dar ir dar. Nepabijosiu pasakyti – tai buvo tikrai pasaulinio lygio projektas. Tuo metu, kol viskas vyksta, nėra laiko galvoti apie emocijas. Iš šalies girdi – kaip čia taip, Butkutė, arenos, iš kur tiek drąsos... Na, ir kas, kad mano karjeroje buvo nemažai stadionų. Visiems atrodė, kad dabar arenos – didelis akibrokštas. Bet tu neturi laiko klausytis pašalinių kalbų. Tu gi net koncerto savo negirdi, nematai, tik žiūri, kad viskas ir toliau taip eitų, kad nieko blogo neatsitiktų. Net kai visa tai baigiasi, reikia laiko, kad suprastum, kas įvyko. Per paskutinį koncertą Šiauliuose dar nebuvau susitaikiusi su turo pabaiga. Vėliau, po M.A.M.A apdovanojimų, prisidėjo Alytus ir Kėdainiai – pasidžiaugiau, kad bus pratęsimas. O tada įvyko toks atsitikimas: Elegijus visada mane palydi ant scenos, nes daug jaudulio, visur aplink tamsu, kabelis ant kabelio. Mes – Alytuje, publika jau ošia, pirmi akordai skamba, mudu slenkame už užuolaidų, mano ilgas sijonas kadaruoja, žiūriu, kad kur nors neužkliūčiau, ir staiga žengiame žingsnį, o ten – scenos kraštas. Tudūkšt abudu pusantro metro žemyn, į prarają. Elegijus pirmas, aš ant jo... Susitrenkėme nugaras taip smarkiai, kad kvapą sunku buvo atgauti. Man reikia eiti, tik pasičiupinėjau, ar gyva. Jau nesvarbu, ar pėdkelnės suplyšo, ar nagas nulūžo. Muzikantai groja intro, už minutės nukris širma. Aš turėsiu atsirasti scenoje ir rimtu veidu dainuoti „Išlošti gyvenimą“... Viskas dreba, skauda. Girdžiu tik savo balsą: „Iškrapštykite Elegijų, padėkite Elegijui.“ Ir einu dainuoti... Galvojau, kad ne tik tekstus, bet ir savo vardą pamiršiu po tokio skrydžio. Ką jau kalbėti apie bendravimą su publika. Bet atidirbome tą koncertą su keliais bisais, viską atlaikiau kaip Raseinių gaisrininkė (Juokiasi). Mėlynes pamatėme tik kitą dieną. Buvo sunku atsikelti iš lovos, nugaros nubrozdintos, viską skauda. Bet kai esi ant scenos – adrenalinas veikia. Atrodo, turi tiek jėgos, kad net pačiai keista. Eini ir toliau dainuoji. Kai jau visiškai paskutinį kartą krito ta širma, pasidarė net šiek tiek graudu, kad dabar jau tikrai baigėsi turas, daugiau šitų akimirkų nesugrąžinsi. Bet atsivėrė kita emocinė būsena: kaip faina, kad tai padarėme. O Elegijus, tradiciškai mane palydėjęs, taip švelniai pasakė: „Nenusimink, čia dar ne viskas. Darysim dar ne vieną tokį projektą. Tu tik kurk, dainuok, gerai išsimiegok.“ Aš galiu išsimiegoti, bet ne tik nuo manęs viskas priklauso. Tai yra visos komandos kruvinas darbas, aštri disciplina. Bet aš labai tikėjau ir tikiu Elegijumi: jeigu pasakė – tai ir padarys. Ačiū Dievui ir ačiū Elegijui, o ir sau pačiai – rezultatą matė tauta. Paskui sekė antras turas „Aš – Karalienė!“, Klaipėdos koncertas „Neoninės pelių uodegos“... Tai buvo aukšto lygio renginiai, kuriais didžiuojuosi, bet tam pirmiausiai reikia tokio prodiuserio, koks yra Elegijus. Niekas pasaulyje nieko nepadarys be gero prodiuserio. Aš jį turiu, ir dėl to esu labai laiminga. Dažnai net nežinau, ką jis dirba. Aš miegu, jis ateina ir man praneša, kur turėsime važiuoti, įsijungia televizorių – patikrina, ar jau rodomas naujas TV anonsas. Jis viską strateguoja ir viską įgyvendina. Vakuumo nebūna.

Ar jūs jautėtės karaliene, išsiruošusi į antrąjį turą su ažūrine scena, kuri priminė pakabinamus sodus, su daugybe efektų, dar kitokiu įvaizdžiu?

Nelabai mėgstu tas „karalienes“, tai iš pradžių gana skeptiškai vertinau pavadinimą „Aš – Karalienė!“. Jis mane šiek tiek trikdė. Bet paskui pamąsčiau, kad aš tikrai esu žmonių širdžių karalienė. Juk jie nuo manęs nenusisuko, net po to, ką aš perėjau, net tada, kai buvau duobėje. Pajutau, kad jie tikrai mane myli. Ir kaip gi man nepasijausti ja – širdžių karaliene, kai išeini, ir dešimt tūkstančių žmonių – euforijoje. Reikia pradėti koncertą, o man ašaros kaupiasi. Ir kai patį pirmą kartą išėjau ant scenos, ir kiekvieną sekantį. Mane kelia liftu į sceną – atrodo, širdis iššoks. Aš nesu bailė, bet natūralu, kad turo metu jaudulys, nerimas yra nežmoniškas. Bet tik pasigirsta pirmi akordai, ir viskas: krūtinėje nurimsta visos baimės. Užsiprogramuoji, susitelki, ir to nebepaleidi iki pat pabaigos. Robbie Williamsas, pasirodo, irgi turi scenos baimę, bet pažiūrėkite, ką jis išdarinėja, kai išeina prieš publiką! Kartą per bendrą renginį su šviesaus atminimo Stasiu Povailaičiu stovime, kalbamės. Klausiu: o jūs irgi jaudinatės? Jis sako: „Džordanėle, visada jaudinuosi. Ir pasakysiu tokį dalyką: blogas tas artistas, kuris nesijaudina eidamas ant scenos, kad ir kiek metų dainuotų. O geras artistas yra tas, kuris iš pirmo karto į sceną pataiko.“ Skaniai pasijuokėme iš tokio juodo humoro.

Taip jau sutapo, kad per vieną turą palaidojote Elegijaus mamą, per kitą jūsų mama iškeliavo. Kaip po laidotuvių atsidurti ten – ant scenos, kaip nusiteikti?

Žinau, kaip kankinosi mūsų mamos, kaip joms skaudėjo. Elegijaus mama taip sirgo, kad nebuvo vietos, kurios neskaudėtų, ji krito į komą. Mano mamytei vėlgi buvo kitaip. Bet aš manau, kad ten joms abiem dabar lengviau. Ir atrodo, Dievulis specialiai joms parinko tokį laiką išeiti – per laisvą turo savaitę, kad turėtume bent truputį laiko apmąstyti, atsisveikinti. Po laidotuvių ėjau į repeticijas ir galvojau, kad mūsų mamos tai mato ir mumis didžiuojasi, džiaugiasi mūsų pasiekimais, nes joms tai buvo labai svarbu. Bet kai per koncertą arenoje uždainuoji „Tavęs ieškojo mama“ arba „Išlydėjai akimis tėvus“... Ir žinai, kad tu juos išlydėjai iš tikrųjų!.. Aplanko labai daug jausmų. Sumaištis, sielvartas, netektis, viskas persipinę su didžiuliu susijaudinimu ir tiesiog besąlygišku žmonių palaikymu. Visko buvo, ir balsas lūžinėjo, tie koncertai po laidotuvių buvo labai sunkūs. Bet gi neatšauksi turo, kai jauti tokį milžinišką įsipareigojimą prieš daugybę žmonių, ir į tai tikrai negali nusispjauti. Bet paskui, po koncerto, gali grįžti į savo mintis ir savo liūdesį.

Ar kada nors pagalvojote, kad galėjo būti ir visai kitoks jūsų kelias: ne dainininkės, ne scenos žmogaus. Galėtumėte gyventi kitokį gyvenimą, be aukų, be dramų?

Negalėjau net įsivaizduoti jokio kitokio gyvenimo, nes toks jis mane lydėjo nuo pat mažens, vos tik išmokau kalbėti, keiktis, vaikščioti ir dainuoti. Visada dainavau. Nebegrįžkime iki „Dainų dainelės“, bet esu patenkinta visais muzikiniais posūkiais, visais karjeros laiptais, ir esu labai dėkinga Stanislovui Čiapui, kad nuėjau būtent į „Neriją“, o paskui jau galėjau rinktis, išbandyti visa kita. Niekada neturėjau laiko susimąstyti, kokį dar gyvenimą galėčiau gyventi.

Lietuvai ne viena ekonominė krizė smogė, ne vienas artistas išėjo pardavinėti radiatorių. Jūs taip pat galėjote atsidaryti savo gėlių saloną, ištekėti už verslininko ar sportininko, sėdėti namie.

Mes su Elegijumi išvažiavome į Europos turą kaip tik tada, kai pasaulį krėtė krizė, o jis ką tik dirbo taksistu už keliasdešimt litų per 12 valandų... Vėliau juokaudavo: „Sugadinai tu man visą taksisto karjerą“. Beje, iki šiol jam esu skolinga: nuvežė į „Bike Show Millenium“ Šiauliuose, o aš taip ir nesumokėjau. Bet negi gaila merginą nuvežti... (Juokiasi) Ir vis dėlto: kad ir koks būtų buvęs etapas, aš visuomet gyvenau savo gyvenimą su muzika. Kitokio gyvenimo nepažįstu.

Likimo knygoje, ko gero, buvo parašyta, kad judu turite susitikti. Dabar organizuojate jubiliejinį turą „Iki Mėnulio ir atgal“. Ar jūsų kasdienėje kalboje yra tokia frazė – „Aš tave myliu iki Mėnulio ir atgal“?

Atrodo, dabar tai tapo madinga fraze, ypatingai „Facebooke“. Aš taip nesakau, bet taip jaučiu. O savo meilės žinutes rašau pačias įvairiausias. Kiekvieną rytą Elegijui brūkšteliu atvirutę, prašau romantiško pasimatymo arba klausiu, kurią valandą kišti į orkaitę vištą. Bendraujame gražiais rašteliais... Tai yra pirmas ir svarbiausias dalykas: ką aš jam jaučiu. O turo pavadinimas yra tam, kad diktuotų temą. Jubiliejiniame turte Mėnulis yra minimas ne tik dėl romantikos, bet ir dėl visokių kosminių dalykų. Norėdami sudėlioti programą, turime nuo ko nors atsispirti. Man norisi tokio koncerto, kad ne šiaip dainos „viniotųsi“, o paglostai – ir duodi malkų, paglostai – ir malkų.

Toks, kaip ir visi 30 pastarųjų metų? Juk ir glostydavo jus, ir malkų duodavo...

Tai nebuvo autostrada į Everestą. Buvo ir prarajų, visko. Norime, kad ir turo koncertuose klausytojai pajustų tuos laikus, kai viskas buvo gražu, ir tai, kas buvo pragaištinga. Negalėčiau tiesiog susidėlioti geriausias, gražiausias dainas ir važiuoti per Lietuvą. Niekam tai nebūtų įdomu, ir man nuobodu. Aš noriu dainomis papasakoti, kas buvo. Tai – jubiliejinė retrospektyva. Mano gyvenimas tokiais šuoliais lėkė, kad ir programa turi būti tikra, nesulaižyta. Kitaip neišeitų.

Velykos – atgimimo šventė. Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie dabar išgyvena juodžiausią savo etapą, kariauja su demonais, jiems atrodo, kad visi nusisuko ir gyvenimas baigėsi. Jūs – išėjusi iš tokios aklavietės, išsitraukusi save už Miunhauzeno kasos – kaip juos įkvėptumėte?

Reikia labai norėti, labai užsispirti, ir sau įspirti – taip pat. Reikia labai atvirai pagalvoti: kur tu ritiesi, kur tu eini? Jeigu tai susiję su alkoholiu, tai reikia ryžto, noro ir tikėjimo jo atsisakyti. Aš jau šeštus metus negeriu. Man nereikia priežasčių „vestuvės, laidotuvės“, kad išgerčiau (mūsų ir pačių vestuvės buvo blaivos). Nėra priežasties, dėl kokios galėčiau prisigerti. Nebent nuspręsčiau būti girtuokle, nes man neberūpėtų gyvenimas. Tačiau mano gyvenimo kokybė šimtu procentų pagerėjo. Galbūt tiesiog pasisekė – iš kur man žinoti, kaip būtų, jeigu būtų. Bet aš esu labai tikinti. Žinau, kad žmonės linkę į savižudybes. Ginkdie šitų nesąmonių, tai ne išeitis jokiu būdu! Aš palinkėčiau visiems tik stiprybės, sveikatos, ir tikėjimo tuo, kad tikrai bus gerai. Net ir tada, kai jau atrodo, kad Dievas uždarė duris, jis tikrai pravers langą ir bus tos šviesos. Tai dar ne pasaulio pabaiga, ne paskutinioji, gyvenimas dar nežlugo. Bet pats turi norėti keistis ir ieškoti net ir paprasčiausių dalykų, kurie džiugintų. Reikia patikėti, kad tu labai nori gyventi kitaip. Bet yra vienas dalykas – norėti, ir yra kitas žingsnis – daryti. Kai jau žinau, kad nori ir numanai, kaip daryti – tada ypatingai reikia tikėti, kad pavyks. Jei nėra tikėjimo – nebus ir rezultato, bet kurioje srityje. Mes visi svajojame, bet kažkodėl neatidžiai vertiname savo sapnus ir svajones, ignoruojame. Aš esu išgyvenusi ne tik meilę. Buvo ir smurto, apie kurį tuo metu buvo gėda, neįprasta kalbėti viešai. Buvau sumušta, net į lėktuvą manęs nenorėjo įleisti, nes buvau tokia sutinusi, visai nepanaši į paso nuotrauką. Dėkui pakeleivei, kuri įrodė muitininkams, kad tai aš... Esu išgyvenusi labai sunkių dienų. Net dainą parašiau, kad esu laiminga. Taip įsisvajojau apie tokią būseną, kad net beveik tai pajaučiau. Dainavau, kokia noriu būti, nors tikrovėje taip nesijaučiau. Tada aš buvau labai stipri, o dabar esu tiesiog laiminga. Ir galiu sau leisti pabūti moterimi, paverkti ir pasiguosti, ir papliurpti. Ir baimių visada bus visokių. Aš aštuntame aukšte bijau išeiti į balkoną, net jei jis – įstiklintas. Laivu keliauti siaubingai bijau. Bet štai kartą žiemą Elegijus išsivedė mane pasivaikščioti. Einame per mišką, kalbamės, stirniukais grožimės, dar keli žingsniai – matau, toks ižas, užšąlusi balutė. O Elegijus mane ima už rankos, trukteli į priekį ir žiūri tokiu daugiaprasmiu žvilgsniu su kibirkštėle, sako: „Tu ką tik perėjai Nerį“... Tada suvokiu, kad Elegijus mane pusiau klasta, užkalbėdamas dantį, per ledą nusivedė į kitą upės krantą. Būčiau prisiekusi, kad niekada gyvenime to nepadaryčiau, tiesiog iš baimės. Bet kai nežinai, kad reikia bijoti – imi ir padarai. Mums gyvenime duota labai daug, išnaudokime tai.