Baroti galerijoje - Jono Švažo tapybos paroda

Parodos adidarymo metu bus pristatytas albumas „Jonas Švažas“.

Paroda veiks iki gruodžio 31 d.

Jonas Švažas (1925-1976)

Nemaža dalis 20 a. II pusės dailės klasikų, turėjo galimybę nepriklausomybės metais savo kūrybinį portretą patobulinti, adaptuoti pasikeitusio laikmečio sąlygoms. Jonas Švažas savo kūrybinį kelią baigė vos perkopęs penkiasdešimtmetį, kaip ir Vincas Kisarauskas, ir chronologiškai išsiteko praėjusio amžiaus trečiajame ketvirtyje. Ir jį pažįnojusių atmintyje išliko kaip mąslus, inteligentiškas ir intelektualus kūrėjas, kuriam visiškai nebūdinga boheminė laikysena.

Dailininkas Jonas Švažas turėjo, kaip minimum, tris talentus – tapytojo, pedagogo ir organizatoriaus, administratoriaus. Charizmatiškas Lietuvos valstybinio dailės instituto dėstytojas paliko būrį talentingų savo mokinių tapytojų. Jiems Mokytojas pasiūlė alternatyvą gudaitiškai tapybinei sistemai (kartu su kitais žymiais dailės pedagogais - Augustinu Savicku, Sofija Veiveryte ir Vincentu Geču) ir taip plėtė, turtino Lietuvos tapybos lauką, suteikė pageidaujamos įvairovės.

Jonas Švažas – Vilniaus tapybos trienalės, suvienijusios Lietuvos, Latvijos ir Estijos tapybos pajėgas, organizatorius. Šis tapybos forumas, drauge su naujais Vytauto Čekanausko pastatytais Vilniuje Dailės parodų rūmais 20 a. 7 deš. pabaigoje ženklina naują ne tik tapybos, bet ir visos Lietuvos dailės etapą. Atsirado naujos, iki tolei nematytos galimybės savo tapybą, kūrinius išvysti didelėse šiuolaikinėse erdvėse, platesniame, turtingesniame kontekste. Tapytojai rungėsi dėl pirmavimo figūrinio paveikslo srityje, siekdami kiekvieną kūrinį “pakelti” į teminio paveikslo aukštumas, taip suteikiant, anuometiniu supratimu, ne tik meninį, bet ir ideologinį žymenį. Jonas Švažas surado puikią išeitį, apeidamas teminio figūrinio paveikslo “rungtį”. Jis ėmė ir suteikė peizažui naują, neregėtą iki tolei svarbą, reikšmę. Vyravusiai gamtinei peizažo traktuotei, peizažo, kaip unikalaus, dažnai uždaro, kamerinio gamtos kampelio, kaimiškos gyvensenos išraiškai (atoki sodyba, nedidelis javų laukas, pamiškė, proskyna ar kitoks kamerinis motyvas), Jonas Švažas pasiūlė naują užmojį. Anuometinėje tapyboje netgi “kaimiškajam” peizažui nedaug oponuodavo miesto peizažas. Pats nutapęs įsimintinų urbanistinių peizažų (senamiesčio gatvelės, skersgatviai, su lankstaus silueto, gyvų, pulsuojančių tarsi organinės formos ritmais), tapytojas pasiūlė dar naujo – pramoninio peizažo porūšį. Šiuose kūriniuose ne piešinio, ne kompozicijos pagalba stengėsi perteikti industrinę epochos panoramą, o intensyvių, neretai liepsnojančių ar žėrinčių spalvų dėka. Jis traktavo pramoninį peizažą kaip civilizacijos, techninio progreso, naujų pramoninių ritmų įsikūnijimą. Būtent Jono Švažo tapyboje atsirado tiltai, uostų kranai, transformatorinės, elektros stotys, chemijos ir azoto gamyklos, kranai, aukštos įtampos laidai, oro uostai ir jų prieigos su radarais… Tai ne nuobodžios, apnuoginto karkaso konstrukcijos, o spalvomis mirguliuojantys be galo atraktyvūs inžinieriniai, konstrukciniai atrakcionai. Netgi tapydamas Palangos tiltą, tapytojas dėmesį sukoncentruoja ne į viršutinę jo dalį, o jo “apačią” - apnuogintą inžinierinę konstrukciją.

Dailininkas buvo didžiulis įvairių plenerų įkvėpėjas ir jau vien jo dalyvavimas, regis, užtikrindavo darnų visos tapytojų komandos darbą ir bendrabūvį. […]. Jonas Švažas tiems laikams yra daug keliavęs ir iš kelionių po egzotiškus kraštus atsiveždavo daugybę įspūdžių – iš aplankytų egzotiškų kraštų (pvz., Šiaurės Afrikos), aplankytų muziejų ir šiuolaikinio meno parodų ir visa tai išsiliedavo tapybiniuose etiuduose, praturtindavo švažišką apšvietimo, spalvos sampratą.

Kad ir ką betapydavo Jonas Švažas, darbuose stebino spalvų ryškumas, intensyvumas, kuris pats savaime nebuvo visiškai naujas, negirdėtas, bet tokio spalvinio intensyvumo, eksperimentavimo su spalva ištakos buvo kitokios. Ne audringi faktūrinės tapybos šuorai, atspindintys skaudžius vidinius išgyvenimus, bet spalvinė dermė, spalvinių konstrukcijų ieškojimas, išryškinimas. Daug kas tuomet eksperimentavo su spalva, ją išryškino, užaukštino, bet tik Jonas Švažas, ir iš dalies Jonas Čeponis, pasiūlė ne ekspresionistų apnuogintą tapybinį nervą, o fovistų pamėgtą spalvinį švytėjimą, jo vitražišką intensyvumą ir solidžią, sukauptą jėgą. Juoda kontūrinė, siluetinė linija, lyg švininė juostelė vitraže, suteikia peizažams vitražiško skambesio, intensyvumo. Mokytasi (abupusiai ) ne tik iš plonasienio lietuvių vitražo, bet ir vitražo spalvingų blokų kalbos. O tai Jono Švažo tapybą suartina su žymaus rusų kilmės prancūzų tapytojo Nicolas de Stael`io tapyba.

Atskiro dėmesio yra nusipelnęs darnus dviejų dailininkų – tapytojo Jono Švažo ir tekstilininkės Marijos Švažienės – gyvenimiškas ir kūrybinis duetas. Būdami smalsūs, intelektualūs, jie tarsi susisiekiantys indai turtino vienas kito kūrybą: taip Jono tapybos darbai įgydavo tekstilės, o Marijos gobelenai tapybiškumo matmenį. […]

Ramutė Rachlevičiūtė